Su taurėmis maždaug aišku - duos vyno ir šampano...
Apskritai, nematau jokio reikalo nerimauti, jei ateini ten, kur stalas jau padengtas – sėdiesi, ir jei ko nežinai, kai atneša patiekalą, tai atsipalaiduoji ir improvizuoji kaip Pretty Woman holivudiniam filme... Kultūringi žmonės niekada „nepastebės“, ką darai netaip, o ir visokie snobai lai nors laikinai atsigauna, kad galutinai neužsismaugtų etiketo pinklėse
Kitas reikalas, jei stalą serviruoti tenka pačiai

Bet jei neapsunkini savęs įmantrių patiekalų gausa, tai galima išsisukti ir su paprasčiausiais indais ar įrankiais. Kadaise mane taip sužavėjo porcijiniai troškinimo indeliai ( čia pagiriamasis žodis Lietuvos keramikams), kad pradėjau specializuotis troškinių gaminimo srityj ir laikas nuo laiko vaizdinės įvairovės dėlei vis įsigyju kokį naują patikusį rinkinį. Dabar turiu kokius šešis ir vargo neturiu su kviestiniais pietumis – net „etatiniai“ svečiai jokio kito vaizdo bei skonio pakolkas nepageidauja [ na aš, aišku, irgi kaskart vis pasistengiu jų nenuvilti – tai kokį retą grybą, tai sraigę ( nepainioti su sraigute!), tai pelėsio gabaliuką ( t.y. sūrio), tai žolės saują skonio paįvairinimui įmetu

] Sunkiau buvo nusipirkti prie tų indelių deramus šaukštus – arba superprašmatnūs ir brangūs, arba verti Grūto parko kolekcijos.
Ko tikrai nemėgstu – tai plasmasinių indų; ypač tų dabar taip išpopuliarėjusių plastikinių servetėlių-padėkliukų su klaikiai ryškiomis gėlėmis-iškart apetitas dingsta...
