Bebrų panaudojimas kariniuose konfilktuose

Temą paskatino pranešimai apie galimybes iš bebrų pasigaminti termobranduolinę bombą - http://www.laikas.lt/forumas/viewtopic. ... 1&start=32

Pranešimų apie bebrų panaudojimą karyboje mus pasiekia dar nuo Romos Respublikos laikų. Iki šiol brukta dezinformacija apie Trojos arklį jau sėkmingai paneigta Laikas.Lt ekspertų, atskleidžiant, kad ten buvo visai ne arklys, o bebras (tiesiog bebrą buvo lengviau pasigaminti, o ir aerodinaminės bei frikcinės savybės leidžia tobulai panaudoti bebro formą tiek puolimui, tiek ir gynybai).

Aršiausias bebrų - kovotojų suaktyvėjimas pastebimas XX a. pabaigoje, ypač išpopuiliarėjus savižudžių sprogdinimams (žr. nuotraukas apačioje). Bebrų destrukciniai sugebėjimai nuolatos taikomi sabotuojant infrastruktūrą - ypač, griaunant ir modernizuojant hidroelektrinių užtvankas, ardant kelius bei pagraužiant tiltus. Bebrų uodegų pliaukšėjimo alfabetas plačiai naudojama pranešimų koduotei, nes visiškai skiriasi nuo įprastinės atgyvenusios morzės.

Bebrologai atkreipa dėmesį, kad bebrų beveik nereikia dresuoti ar kitaip rengti išpuoliams - tai jiems būdinga jau nuo gimimo. Bebrai lengvai identifikuoja taikinius, sugeba koordinuotai veikti grupėmis etc. (apie tai jau rašyta). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bebrai, skirtingai nuo japoniškų Kamikazė ar Islamistų savižudžių, nelinkę aklai rizikuoti savo gyvybe, todėl dažnai pasitaiko atvejų, kai bebrų smogikai į reikiamą vietą nugabendavo sprogmenis ir juos detonuodavo, pasitraukę į saugų atstumą, ar pasislėpę vandenyje.

Kaip ir daugeliu atvejų, informacija pie bebrų panaudojimą karyboje krupščiai slepiama. Neabejojama, kad jiems talkina subebrėję žmogiškos kilmės individai - bebrofilai. Stebėtojai, tuo tarpu, atkreipia dėmesį į pražūtingą tokios veiklos tęstinumą, nurodydami, kad bebrai neturi jokių skrupulų agresijai nukreipti, todėl, be jokio sąžinės graužimo, gali sunaikinti ir savo žmogiškuosius vedlius.

Apačioje parteikiama ddokumentinė medžiaga su keletu populiariausių bebristikos tyrinėtojų pastabomis:

Truputis apie termobranduolinį ginklą bebrų pagrindu.

Kaip žinia, termobranduolinio užtaiso veikimas yra pagrįstas itin stipriu termobranduolinio mišinio suslėgimu, kurio dėka lengvųjų elementų atomų branduoliai ima jungtis tarpusavy, sudarydami sunkesnius elementus. Pusiausviroji būsena, kai branduolius apjungiant energijos išnaudojama daugiau, nei pagaminama, atitinka geležies-61 izotopą. Tai reiškia, kad visi lengvesni izotopai gali būti panaudojami termobranduolinėms (sintezės) reakcijoms.

Taigi, akivaizdu, kad skirtingai nuo urano bombų, termobranduolinėms galima panaudoti bet kokias medžiagas ar daiktus - pvz., gyvūnų lavonėlius, gyvus gyvūnus, medžio gabalus, etc.. Praktikoje dažnai naudojami vandenilio izotopai, kurie yra lengvi ir gan nesunkiai reaguojantys, tačiau tai tik sąlyginis pasirinkimas. Tinka termobranduolinėms reakcijoms ir deuteris, tritis, helis, litis, berilis, azotas, deguonis, anglis ir daugelis kitų elementų, plačiai paplitusių gamtoje.

Panagrinėkime šiuolaikinės diversinės branduolinės bombos reikalavimus. Kaip žinia, amerikietiška "lagamininė" atominė bomba sveria apie 70 kilogramų, nors joje esantis atominis užtaisas bei inicijuojantys sprogmenys tesudaro kelioliką procentų. Lagamininės bombos galia yra maža, todėl reikalingi metodai galios padidinimui. Deja, standartiniais būdais tai pasiekiama tik naudojant masyvų bombos kevalą, sudarantį apie 80 ar daugiau procentų bombos masės.

Visgi, akivaizdu, kad galimas ir nestandartinis sprendimas - pvz., termobranduolinio užtaiso panaudojimas, sudarant jį iš parankinių medžiagų. Naudojant kompaktišką atominę galvutę, galima termobranduolinį užtaisą parengti, kaip minimalią atominę bombą, įdėtą į kelis kart didesnio skersmens tuščią vamzdį ir šalia padėtą lengvųjų elementų gabalą. Vamzdis turi būti pakankamai storai užverstas žemėmis (3-8 metrų sluoksnis), kad pirminės reakcijos metu žemių masės inercija vamzdį sulaikytų nuo suirimo.

Vykstant inicijuojančiam atominiam sprogimui, tiesiogiai išsiskiriantis gama spinduliavimas pereina per lengvųjų elementų gabalą kiaurai, tačiau yra sugeriamas metalinių vamzdžio sienelių. Vamzdis, įkaitintas iki kelių dešimčių tūkstančių laipsnių temperatūros, ima spinduliuoti matomąjame ir infraraudonąjame diapazone, kurį sugeria ir lengvieji elementai. Staigiai įkaitintas lengvųjų elementų gabalo paviršius ima garuoti ir sudaro termobarinį gradientą, slegiantį lengvųjų elementų mišinį. Įvykus suslėgimui, prasideda termobranduolinė reakcija, kurios galią riboja tik lengvųjų elementų masė.

Atlikus skaičiavimus, matome, kad inicijuojantis atominis užtaisas gaunasi ne mažiau, nei 5 kilogramų masės (tiek sveria urano-233 užtaisas su inicijuojančiais imploziją sprogmenimis ir minimaliu kevalu), taigi, jam pernešti puikiai tinka žmonės ar vidutinio dydžio gyvūnai. Deja, nei žmonės, nei šunys negali įlįsti pakankamai giliai į siaurus infrastruktūrinius vamzdynus (visų pirma, kanalizaciją), o kačių ar žiurkių svoris jau per mažas, kad pernešti atominį užtaisą. Taigi, idealiu sprendimu tampa bebrai - inicijuojantis 1 kilotonos galios užtaisas prikabinamas bebrui prie uodegos, o bebrui įlindus pakankamai giliai į kanalizaciją, susprogdinamas. Bebro kūno masei siekiant 20 kilogramų, kilusio termobranduolinio sprogimo galia gali siekti apie 2 megatonas, t.y., prilygti strateginės paskirties termobranduolinių užtaisų galiai.

Deja, negaliu pateikti scheminių iliustracijų ar reakcijos diagramų, nes jos sunkiai prieinamos (įslaptintos), tačiau konstrukcija visgi pakankamai paprasta.

O bebras?..Į orą?

Asha, nu tai gi patarlė sako: "bebro balsas y dangų neina!" Nėra ten rojaus graužikams - niekadėjams!

BTW: o gal kas turit garso įrašų su bebrų balsais?

Asha, bebras - ne į orą. Bebrą sudarantys elementai - vandenilio, deguonies, anglies, deuterio, kalcio ir kiti branduoliai panaudojami termobranduolinei reakcijai. Rezultate iš bebro susidaro galingas gama spindulių, neutronų bei aukštatemperatūrės plazmos srautas, galintis sunaikinti maždaug Berlyno ar Londono dydžio miestą.

Tai bent bebras.Tikras miško ir pelkių bei upelių , kanalizacijos vamzdynų ir siaurų angų pionierius, dar ir bosas-bomba BEBRAS..

Tarp kitko, tiems, kas galvoja, kad toji bebrinės termobranduolinės bombos konstrukcija yra niekai, ir kad vandenilis-1 (protis) prastai tinka termobranduolinei reakcijai - pasakysiu viena: kurį laiką bebrą šeriant ir girdant maistu bei vandeniu, turinčiu vietoje įprasto vandens sunkųjį vandenį (kur vietoje pročio yra deuteris), bebro sudėtyje atsiranda apie 50-60 proc. deuterio, t.y., jis tampa puikiai paruoštu termobranduoliniu mišiniu (praktikoje pakanka, kad deuterio kiekis siektų 10-20 procentų). Skirtingai nuo tričio, deuteris nėra radioaktyvus, todėl bebro gyvybės nesutrumpina. Sunkiąjame vandenyje galima auginti ir daržoves bei pan. maistą, kuriuo galima šerti bebrus prieš panaudojimą.

Toks bebras irgi ne kvailys, manau..