Truputis apie termobranduolinį ginklą bebrų pagrindu.
Kaip žinia, termobranduolinio užtaiso veikimas yra pagrįstas itin stipriu termobranduolinio mišinio suslėgimu, kurio dėka lengvųjų elementų atomų branduoliai ima jungtis tarpusavy, sudarydami sunkesnius elementus. Pusiausviroji būsena, kai branduolius apjungiant energijos išnaudojama daugiau, nei pagaminama, atitinka geležies-61 izotopą. Tai reiškia, kad visi lengvesni izotopai gali būti panaudojami termobranduolinėms (sintezės) reakcijoms.
Taigi, akivaizdu, kad skirtingai nuo urano bombų, termobranduolinėms galima panaudoti bet kokias medžiagas ar daiktus - pvz., gyvūnų lavonėlius, gyvus gyvūnus, medžio gabalus, etc.. Praktikoje dažnai naudojami vandenilio izotopai, kurie yra lengvi ir gan nesunkiai reaguojantys, tačiau tai tik sąlyginis pasirinkimas. Tinka termobranduolinėms reakcijoms ir deuteris, tritis, helis, litis, berilis, azotas, deguonis, anglis ir daugelis kitų elementų, plačiai paplitusių gamtoje.
Panagrinėkime šiuolaikinės diversinės branduolinės bombos reikalavimus. Kaip žinia, amerikietiška "lagamininė" atominė bomba sveria apie 70 kilogramų, nors joje esantis atominis užtaisas bei inicijuojantys sprogmenys tesudaro kelioliką procentų. Lagamininės bombos galia yra maža, todėl reikalingi metodai galios padidinimui. Deja, standartiniais būdais tai pasiekiama tik naudojant masyvų bombos kevalą, sudarantį apie 80 ar daugiau procentų bombos masės.
Visgi, akivaizdu, kad galimas ir nestandartinis sprendimas - pvz., termobranduolinio užtaiso panaudojimas, sudarant jį iš parankinių medžiagų. Naudojant kompaktišką atominę galvutę, galima termobranduolinį užtaisą parengti, kaip minimalią atominę bombą, įdėtą į kelis kart didesnio skersmens tuščią vamzdį ir šalia padėtą lengvųjų elementų gabalą. Vamzdis turi būti pakankamai storai užverstas žemėmis (3-8 metrų sluoksnis), kad pirminės reakcijos metu žemių masės inercija vamzdį sulaikytų nuo suirimo.
Vykstant inicijuojančiam atominiam sprogimui, tiesiogiai išsiskiriantis gama spinduliavimas pereina per lengvųjų elementų gabalą kiaurai, tačiau yra sugeriamas metalinių vamzdžio sienelių. Vamzdis, įkaitintas iki kelių dešimčių tūkstančių laipsnių temperatūros, ima spinduliuoti matomąjame ir infraraudonąjame diapazone, kurį sugeria ir lengvieji elementai. Staigiai įkaitintas lengvųjų elementų gabalo paviršius ima garuoti ir sudaro termobarinį gradientą, slegiantį lengvųjų elementų mišinį. Įvykus suslėgimui, prasideda termobranduolinė reakcija, kurios galią riboja tik lengvųjų elementų masė.
Atlikus skaičiavimus, matome, kad inicijuojantis atominis užtaisas gaunasi ne mažiau, nei 5 kilogramų masės (tiek sveria urano-233 užtaisas su inicijuojančiais imploziją sprogmenimis ir minimaliu kevalu), taigi, jam pernešti puikiai tinka žmonės ar vidutinio dydžio gyvūnai. Deja, nei žmonės, nei šunys negali įlįsti pakankamai giliai į siaurus infrastruktūrinius vamzdynus (visų pirma, kanalizaciją), o kačių ar žiurkių svoris jau per mažas, kad pernešti atominį užtaisą. Taigi, idealiu sprendimu tampa bebrai - inicijuojantis 1 kilotonos galios užtaisas prikabinamas bebrui prie uodegos, o bebrui įlindus pakankamai giliai į kanalizaciją, susprogdinamas. Bebro kūno masei siekiant 20 kilogramų, kilusio termobranduolinio sprogimo galia gali siekti apie 2 megatonas, t.y., prilygti strateginės paskirties termobranduolinių užtaisų galiai.
Deja, negaliu pateikti scheminių iliustracijų ar reakcijos diagramų, nes jos sunkiai prieinamos (įslaptintos), tačiau konstrukcija visgi pakankamai paprasta.
|