Drs, kol tu nesistemines klaidas vadinsi "retomis klaidomis" bei atmainomis (!!!), tol netikėsiu, kad tu pagauni skirtumą
Suprask, ne retume ar dažnume esmė - Tre skilling yellow tėra vienas vienintelis egzempliorius, tačiau tai yra ryški sisteminė klaida. Tuo tarpu tokių, kaip spausdinimo metu pasislinkusios spalvos, sulankstyti lapai ar perforacija, einanti per ženklo piešinį - gyvas velnias, tačiau tai nėra sisteminės klaidos - tai tiesiog brokas bei nuokrypiai (pastarųjų išvis neverta nagrinėti, nors yra kolekcionierių, kurie bando renkti pirmus ir paskutinius tiražo ženklus palyginimui).
Nesisteminės klaidos turi kitokias savybes, nei sisteminės:
* negali būti vienareikšmiškai identifikuojamos (nebūna vienareikšmio klaidos apibrėžimo)
* negali būti atkartojamos (jos kaskart skirtingos)
* negali būti nustatomi jų tiražai
* nežinomas bendras nesisteminių klaidų kiekis laidoje
* spaustuvininkai tokias pavienes klaidas identifikuoja, kaip paprastą, atisitiktinį broką
* tokių klaidų atsiradimo priežastys būna neprognozuojamos (girtas Petras sulankstė popierių, įskridęs žvirblis pakakojo ant klišių, etc..)
Todėl nesisteminių klaidų traukimas į katalogus ir lieka abejotinu, vertas nebent, kaip gilesnė techninė informacija apie ženklus, bet tik ne taip, kaip anų lietuvių kolekcininkų išleisto katalogo atveju, kur jie bando brangiai parduoti surinktą spaustuvinį broką. Tokių klaidų kolekcionavimas tampa daugiau spaudai, o ne pašto mokėjimo dokumentams būdingų specifikų rinkimu. Tuo tarpu sisteminės klaidos visada vienareikšmiškai identifikuojamos, gali būti atkartojamos, todėl jas galima tikslingai įtraukti į katalogus, tokių sisteminių klaidų rinkimas gali būti tikslingas, planuotas. Kaipo sisteminių klaidų pavyzdys - Lietuvos pašto ženklų kataloge 1918-1940 nurodytos atmainos.
Galų gale dėl "profesionalumo" - pasikabinėsiu prie žodžių

Filatelija yra hobis, todėl profesionalumo sąvokos taikymas čia yra abejotinas

Sakyčiau, skirtumas tik apibendinime ir specializacijoje: jei nori normalios kolekcijos (pvz., Lietuva 1918-1940), gali neieškoti atmainų, jau nekalbant apie paprastas spaudos klaidas - jei turi, pvz., antros Berlyno laidos seriją, tai ir turi. O jei jau renki temines kolekcijas (pvz., "Malūnai"), tai atmainų kolekcionavimas išties tampa netgi absurdišku. Kita vertus, jei norisi turėti pakankamai pilną valstybės kolekciją, galima ieškoti ir atmainų (skirtingų perforacijų, skirtingų vandenženklių, etc.). O jei nori gilintis į tam tikras spaudos metodų specifikas - tai ir visokių spaustuvinių keistenybių. Pastaruoju atveju gali turėti vieną pirmosios Berlyno laidos kolekciją su visokiais įmanomais keistumais - kreivomis bei praleistomis perforacijomis, lapų sulankstymais, etc.. Arba, pvz., vienos baltukų laidos rinkinį, kur būtų ženklai pagal vietą lape sudėstyti. Beje, tokie dalykai labai populiarūs anglų tarpe - jie vis bando surinkinėti visokius raudonuosius bei juoduosius penius pagal vietą lape ir pan..