Ėėėė, tema labai šauni, tačiau pradėkime nuo terminų: kapitalizmas - tai rinkos reguliuojama santvarka, komunizmas - tai pilnai planinė centralizuota santvarka, nereguliuojama rinkos, pvz., SSRS. O štai socializmas - tai tiesiog kombinuota santvarka.
Apie tai, kad SSRS yra socializmas, pezėjo tik pati SSRS, bandydama savo vergišką komunizmą pritempti prie Markso ir Engelso idėjų, kad turėtų būti ir pereinamoji santvarka. Taigi, kadangi rožiniu komunizmu pasigirti Maskva negalėjo, tai ir pezėdavo ką papuola. Sakyčiau, socialistinės santvarkos pavyzdžiu galėtų būti Švedija.
Dabar apie esmines ekonomines blogybes:
Komunizme - visiška suirutė, atsirandanti dėl tragiško planavimo ir centralizavimo, vėliau - dėl nesąmoningo lėšų perpaskirstymo (nedaug kam suvokiama istorija - kepalėlio duonos kaina parduotuvėje 20 kap., o savikaina - 2,5 rub.) bei asmeninės iniciatyvos ir galimybių nuslopinimo. Žodžiu, viskas lyg ir aišku.
O su kapitalizmu - tai sudėtingesni dalykai, esminės bėdos - vėlgi taip pat neefektyvus lėšų perpaskirstymas (nefinansuojami ilgalaikiai vystymo projektai, kurie komunizme palaikomi būna gan neblogai), finansiniai parazitai, siūbuojanti ekonomika (didžioji depresija - seniausiai klasika tapęs pavyzdys), jokių socialinių garantijų, piktybinių dempingavimų bei monopolizavimų atvejai.
Kaipo pavyzdys - finansinių parazitų egzistavimas. Finansinis investuotojas, pvz., bankas, nusiperka įmonę, atleidžia iš jos visus su įmonės vystymu susijusius darbuotojus, taip sužlugdydamas įmonės veiklą, tačiau pelningumo rodiklius padidina 5 kartus, po dviejų metų, kai įmonė pradeda byrėti, parduoda ją už pvz., 50 proc. kainos jos konkurentui ir rezultate turi dar kokius 50 proc. pelno. Padėtis nuostolinga visiems, išskyrus banką: dėl įmonės vykdyto dempingo ilgainiui nukenčia jos konkurentai, rezultate - ir visi prekių pirkėjai (kadangi žlugdoma pramonės sritis, kurioje dirbo įmonė), darbuotojai praranda darbo vietas, valstybė - tam tikrą rinkos vystymosi potencialą, tie patys konkurentai dėl dempingavimo praranda pelną ar bankrutuoja, o vyriausybė praranda mokesčius. Vienintelis išlošėjas - tai bankas (ar finansinis fondas), kuris, pažeisdamas sveiką ūkio subjektą, pasidaro sau kapitalą, niekam neatnešdamas naudos. Kitaip tariant, grynas parazitavimas.
Kitas pavyzdys: kapitalistas nestatys ilgalaikio projekto, kurio atsiperkamumo laikotarpis - 50 metų ar daugiau, iš savo lėšų, t.y., prie laisvo kapitalizmo tiesiog neįmanoma tikėtis, kad bus pastatytos didelės elektrinės ar pan.. Galime atkreipti dėmesį, kad net ten, kur statomi "privatūs" keliai, tiltai, elektrinės, tuneliai, geležinkeliai, etc. - visur 80-90 procentų išleistų lėšų tiesiogiai ar netiesiogiai (per mokestines programas, užsakymus, etc.) dengia valstybė.
Socializmo atveju bandoma vengti kapitalistinių ar komunistinių kraštutinumų, ir žmonės, ir įmonės apmokestinami diferencijuotais mokesčiais pagal pramonės sritį. Sukaupti pinigai panaudojami socialinėms garantijoms bei ilgalaikiams, valstybės finansuojamiems projektams (tiltai, geležinkeliai, keliai, elektrinės, mokymo įstaigos, etc.). T.y., bandoma rasti tam tikrą balansą tarp kapitalizmo bei komunizmo, išsaugant ir vieno, ir kito esminius privalumus. Gan sunku vertinti, bet kai kada Švedijos neproporcingai didelis ekonominis svoris siejamas būtent su gan seniai įvestu socializmu. Vėlgi, galime pastebėti, kad labai daugelio šalių santvarkos turi ryškius socializmo bruožus, tik vienos yra arčiau raudonosios (komunistinės) pusės, o kitos - arčiau žydrosios (kapitalistinės).
O šiaip, galime pastebėti, kad pilnavertis kapitalizmas egzistavo toli gražu ne visur, o naikinti jis buvo pradėtas dar XIXa. pabaigoje - XXa. pradžioje. Taigi, dabartinis "kapitalizmas", kurio etalonu neretai laikoma JAV (ten bene mažiausi pasaulyje ūkinės veiklos ribojimai), jau yra gana smarkiai sušvelnintas, artimesnis visokiems socializmams, o tas pats JAV kapitalizmas, buvęs iki pirmųjų antimonopolinių aktų bei socialinių programų, dabar vadinamas tiesiog laukiniu kapitalizmu.
|