Kaip žmogus, įveltas į įmonių veiklos organizavimą, vertinčiau tai nevienareikšmiškai: profsąjungos yra būtinos, kai darbuotojai atvirai spaudžiami ir išnaudojami, bet kitur jos gali atnešti ir nemažai žalos - viskas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Viena vertus, kai kuriose srityse atsiradus profesinėms sąjungoms, pagerėtų ne tik darbuotojų, bet ir bendra Lietuvos ekonominė situacija, dar daugiau - pagerėtų net ir pačių darbdavių ilgalaikė padėtis. Itin tai pasakytina apie prekybos tinklus ir pan. įstaigas, kurios, išnaudodamos darbuotojus, pačios kasa sau duobę - pasekmės visiems matomos: darbuotojų trūksta vis labiau, o sąlygos jiems faktiškai negerinamos. Ką gali padaryti profsąjunga tokiu atveju - tai padidinti atlyginimus, garantuoti normalias darbo sąlygas, apsaugoti darbuotojus nuo užsieninės darbo jėgos, darbdavių teroro, etc. - visa tai labai stabilizuoja ekonominę padėtį ir pačioje įmonėje, ir bendrai rinkos mąstu.
Kita vertus, įmonėse, turinčiose labai demokratišką valdymą, profsąjungos visai nėra reikalingos, jos tik padidintų bardaką: darbuotojams sąlygos praktiškai nebūtų pagerinamos, tuo tarpu įmonėje atsirastų papildomas chaotizuojantis veiksnys. Rezultatas gali būti gan neigiamas - darbuotojų atlyginimo nėra iš kur didinti, sąlygų nėra iš kur gerinti, darbdavių teroro - ir šiaip nėra, tuo tarpu daugelis vystymo sprendimų tiesiog blokuojami.
Bendras reziumė visgi būtų profsąjungų naudai: demokratiškose įstaigose jos nelinkusios atsirasti, nes patys darbuotojai nemato tam poreikio, tuo tarpu ten, kur jų reikia - darbdaviai stengiasi jas drausti ir riboti, ypač terorizuoja profsąjungas kuriančius darbuotojus - tokioms įmonėms įgyti profesinę sąjungą būtų pats tas.
Ir reziumė vienu sąkiniu: jei vadovai idijotai, tai už juos pavadovauti turi darbuotojų organizacija
