"Kartais Dievas tarsi pajuokauja: ką gi, pabūkite be manęs, pagyvenkite ištraukę rankas iš mano delnų. Ir kas tada? Chaosas, visuomenė be vertybių. Pirmapradė nuodėmė įvyko, kai žmogus pasakė: „Aš be Tavęs viską galiu, aš — aukščiau visko“. Ir sumokėjo labai didelę kainą. Dievas tik liūdi, kad žmogus pasiklysta savo laisvėje, ir toji laisvė atsisuka prieš jį patį. Visas bėdas susikuriame patys, kai prarandame harmoniją su savimi bei aplinka, visos nelaimės — kaina už mūsų ambicijas. Yra ženklų, jog dabartinis pasaulis neišvengiamai artėja link griuvimo: karai, ligos, epidemijos, socialinės katastrofos, politinis nestabilumas, iškreiptas laisvės suvokimas. Blogiausia, jog karai persikėlė į žmogaus širdį, šeimas. Kaip kitaip apibūdinti tą griaunančią nuolatinę įtampą, kone karo būseną, kai žmogus nebeturi laiko pabūti pačiu savimi — nuolat skuba, prisitaikėliškai elgiasi, vaidina? Dabar natūralaus, tikro mažai kam reikia — nuoširdieji tampa pajuokos objektu, atgyvena. „Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“, — patariama Biblijoje. Išmintis, gebėjimas taktiškai, garbingai, diplomatiškai bendrauti su kitais visada apsaugos nuo didžiojo melo...."
Istrauka is Ievos zurnalo
_________________ Si vis amari, ama (Seneca) – Jei nori, kad tave mylėtų.......pats mylėk
|