Dažniausiai pašto ženklai laikomi albumuose su specialiomis skaidriomis kišenėlėmis - klaseriuose. Kišenėlės daromos iš specialios skaidrios plastmasės, leidžia ženklus peržiūrinėti, neištraukus. Klaseris nereikalauja, kad ženklai būtų kaip nors klijuojami, taigi, jie išlieka tokie pat nepažeisti, kokius jūs į albumą įdėsite.
Aš kelis tokius albumus - klaserius - paskutiniu metu nusipirkau Centriniame pašte esančioje filatelijos parduotuvėlėje, tik kad brangoki, bjaurybės - priklausomai nuo lapų skaičiaus gali kainuoti iki kokio 100 litų (tiesa, tiek kainuoja jau labai dideli). Visai pakankamo dydžio albumą galima įsigyti už kokius 50-60 litų.
Šiaip, albumai juodais ir baltais lapais per daug nesiskiria:
Juodų privalumas tas, kad ant jų lengviau matosi vandens ženklai, o trūkumas, kuris pasitaikydavo kažkada, o dabar nebūna - tai kad kai kada tie juodi lapai nežymiai tepdavo ženklus per ilgą laiką. Dabar su tuo bėdų lyg ir nebūna.
Albumai baltais lapais ženklų iš principo negali sutepti, o kadangi balta vos vos persišviečia per ženklo popierių, piešinys atrodo truputį ryškesnis, tačiau vandens ženklų pamatyti jau neišeina.
Bendrai imant, paskutiniu metu labiau dominuoja albumai juodais lapais - nežymių privalumų jie turi daugiau, o trūkumų - lyg ir mažiau.
Perkant klaserį, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kaip padarytos tos skaidrios juostelės:
Pačiu paprasčiausiu atveju jos tiesiog priklijuotos prie lapo. tokie klaseriai yra pigesni, tačiau ženklai iš jų linkę iškristi. Tai gal ir yra esminis tokių klaserių trūkumas. Kartais pasitaiko dar pigesnių (senesnių) variantų, kur vietoje skaidrios plastmasinės juostelės panaudojamas pusiau skaidrus popierius.
Geresniu atveju juostelės specialiai įleistos į kartoną, taip, kad ženklai ne taip linkę kristi, juostelės prie kartono paviršiaus prisispaudžia geriau, ženklai ne taip krenta. Tokie albumai turi itin storus lapus - juostelės įleidimas užima tą storumą. Dažniausiai tokie albumai būna visokie rusiški. Esminis trūkumas - per kokius 10 metų kartonas truputį persikreipia, vienoje pusėje juostelės prisispaudžia per smarkiai, kitoje atsiknoja ir ženklai vis viena ima iškritinėti.
Patys geriausi klaseriai turi juosteles, kurių viršutinis (atvirasis) kraštas užlenktas į vidų. Tas užlenktas kraštas švelniai prispaudžia ženklą, todėl šis neiškrenta net tada, jei lapas perkreiptas tyčia. Trūkumų šie albumai kaip ir neturi. Išskyrus tai, kad kainuoja brangiau už visus kitus.
Ko reiktų vengti:
Pirmiausia, reikia vengti albumų, kur skaidrios juostelės yra iš storos plastmasės, kuri standumu pralenkia ženklus. Tokie klaseriai noromis nenoromis anksčiau ar vėliau suplėšo ženklus, kai juos dedi, nulaužo dantelius, etc.. Geruose albumuose juostelės būna labai lanksčios.
Antra, reiktų pasižiūrėti, kaip padarytas kartonas: jei jis sluoksniuotas, ir lapai sudaryti iš kelių rūšių popieriaus (pvz., vidinė kartono dalis pilka, o paviršius iš abiejų lapo pusių - baltas), tai tokie lapai ypatingai linkę persikreipti: skirtingų rūšių popierius skirtingai sugeria atmosferos drėgmę, skirtingai plečiasi ir traukiasi, dėl to lapai išsiklaipo ir ženklai ima byrėti. Reikia pirkti albumus, kur popierius itin vienalytis, geriausia - išvis neklijuotas.
--------------
Anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, ypač - vakarų šalyse, buvo gana paplitę kitokie albumai, kur ženklai būdavo įklijuojami, dažniausiai - specialiais mažyčiais lipdukais. Lipdukai gana ribotai pažeisdavo klijų sluoksnį, nesunkiai nusilupdavo, tačiau ženklai dėl klijavimo visgi gadindavosi. Paskutiniu metu panašūs albumai ėmė labiau plisti ir Lietuvoje, gal todėl jie ir atrodo naujoviškais, nors iš tikrųjų - tai pati senoviškoji albumų rūšis.
Daugelis tokių albumų būdavo su plonais lanksčiais lapais, dėl to vartant kartais tie ženklai netyčia atsilupdavo. Šiaip jau aš tokių albumų nelabai linkęs vertinti, nors jie irgi turi kelis privalumus:
Viena vertus, jie yra nesulyginamai pigesni, juos netgi galima pačiam pasidaryti (kad ir iš kokio nors piešimo ar braižybos sąsiuvinio).
Antra, dėl plonų lapų užima bent kelis kartus mažiau vietos. Pastarasis privalumas itin pasijunta, kai ženklų turi daug.
Galų gale, būna ir specialių albumų, kur sužymėti visi kokios nors šalies pašto ženklai - tada iškart matosi, ko kolekcijoje trūksta ir kaip tuos ženklus dėlioti.
Visgi, trūkumų tie klijuojami albumai turi per daug ir per didelių.
Galų gale, yra dar vienas, specifinis variantas - tai specialūs parodiniai lapai, į kuriuos ženklai dedami parodoms, specialiai pasigrožėjimui ir t.t. - pastaruoju atveju pašto ženklas įdedamas į specialų skaidrų vokelį, kuris jau klijuojamas į parodinį lapą.
|