Man atrodo,kiekvienas zmogus stengiasi save realizuoti pagal savo sugebejimus ir galimybes.Taip pat ir su valdzios vyrais.As kazkodel tikiu,jog dauguma is ju i politika eina vedini geru paskatu,tikedamiesi kazka pakeisti.Tik kaip dazniausiai buna:egoizma skatinanti aplinka ilgainiui juos praryja.O politikai reikia itint stiprios valios ir altruistisku zmoniu.Tad ar tikrai jie nera tie,kas mane esa?O galbut mes-rinkejai ju neatpazinom?

P.S.Jei ir nukrypstame i pokalbius apie religijas ar politika,pasistenkime tai susieti su saves pazinimu .

Laukine, jokiu būdu nesakau, kad tarkim lietuvis negali būti budistu, aš tik manau, kad blogai kai žmogus konfliktuoja su savo vidum ir tuo vadinamu vidiniu balsu, kas tarkim daugumoj religijų net skatinama daryt, nes tu esi kvailas ir t.t. Šiaip ir mano nuomone budizmas iš tiesų kiek kitoks.



Dėl politikų, tai mano galva, visai susijus tema, nes tie korumpuoti, savanaudžiai, žmonių nesuprantantys politikai yra ne iš kitos planetos, o iš mūsų pačių visuomenės.

Tas taip,juk kaip sakoma:tie,valdzioje sedintys yra visu musu atspindys.

Kaip tai? Kas pasakė? Aš net veidrodyje neatsispindžiu
O jai rimtai, tai valdžioje sėdintys, gali atspindėt tik lietuvos padugnes.

Lietuvos zmones-visus tuos,kurie i rinkimus ejo-padugnemis vadini?
Vaitaitai..

Padugnėmis vadinu, tuos kurie sėdi. Skirtumas tik tas jog vieni už grotų bando save pažint, o kiti sėdi seime ir bando "atspindėti" rinkėjus. Tai manyčiau kad ne sėdėt ir bandyt (kantrybę) reikia, o dirbti.
Pirmi sėdi ir aferas suka, o antri sėdi ir įstatymus savo aferom kuria. Ir priima.

Tai tiem kurie taip mano reikia burtis į judėjimus, organizacijas, sąjungas ar dar kaip ieškot išeities iš blogos padėties. Nematau nieko kas vyktų ne dėl mūsų visų kaltės ir neveiklumo, ieškojimas (kitų) kaltų ir burnojimas ant jų neduos jokios naudos.

Man kazkodel atrodo, kad Samsaros ratas tik patvirtina tiesa, kad mes visi gyvenam pragare. Antraip, is kur tiek negatyvios energijos aplinkui ir butent musu Zemeje ir jokio kelio is jos issikapstyti? O mintys apie kova su savim tik tuomet pildosi, kai susiklosto tam tinkamos aplinkybes. (Kas ir kodel jas suklosto arba ir visai ju neduoda? Ar tik cia ne musu buvusiu gyvenimu reziume?) As irgi kazkada bandziau pasikeisti- ir ka jus manot- kokia buvau, tokia ir likau. Nors pastangu buvo padeta labai daug ir visokiu budu ieskota. Pragare, ar ji vadinsit homosapiens gyvenimu ar vargdieniu ir turciu (nelygybes) pasauliu, visada bus mustras, bandymas pirmauti, apgaules ir kruva nesekmiu. As bent manau, kad jei jau esi pragare- prisitaikyk prie jo desniu. Tada bus lengviau. Atsikratyti savimi, koks esi suformuotas labai sunku ir pavyksta tik vienetams. (gal tai jiems atlygis uz kazkokiam gyvenime igytus nuopelnus ar maldas uz juos?) Samsaros rate sukames visi : ir turtingi, ir ubagai . Ir nesekmes bei nelaimes aplanko irgi visus. Pavydziu optimistams: jiems Samsaros rate ko gero lengviausia.
Bet sios Dievo dovanos nusipelno ne kiekvienas.
Laukine, nesistenk pasidaryti namine, jei neturi is kur . Ir nekritikuok saves uz savo genus- ne tu juos idejai, ne tau juos keisti. Geriau pagalvok, kokia esi unikali. Ir stenkis panaudoti savo igimtas savybes savo padeciai pagerinti. Pavyzdziui, uzsirasyk i dramos studijas, kur galetum pilnai "issilieti" ir net savo talenta parodyti. Kas zino, gal sublizges, kaip iki siol neatrastas talentas. O ne itin sviesiai mastantys zmones gal paskatins tave siekti mokso aukstumu. Ne keisti save, o prisitaikyti ir tik taip, kad isspaustum is gyvenimo maksimuma-va, kur gludi musu pilkos kasdienybes ismintis.