Ričardas rašė:
Nefui:
Sunku kitam patarti ką ir kaip rinkti, bet pabandysiu parašyti keletą žodžių.
Matai, politikas gali neišmanyti politikos, bet jį ten laikys kažkieno kito pečiai, pinigai ir interesai. Daininkas gali neturėti balso ir klausos, bet reklama, techninės priemonės ir kažkieno interesai jį iškelia ir padaro dainininku kažkuriam laikui. Bet filatelistas negali neišmanyti filatelijos, nes čia tu vienas, norėdamas kažką surinkti, norėdamas apie tai kalbėti, pasigirti tuo draugams ir pažįstamiems, o vėliau gal ir nepažįstamiems, tiesiog privalai gerai nusimanyti apie filateliją aplamai ir apie savo pasirinktą temą ar sritį konkrečiai. Čia viską padarysi ir pasieksi pats vienas - arba nepadarysi nieko doro ir tik išleisi pinigus bei išeikvosi laiką.
Temą (žr. temą
Filatelija: kokią temą pasirinkti?) rinktis patariu pagal tai ką pats išmanai geriau nei vidutiniškai arba ką ateityje norėtum žinoti geriau nei "iš bendro išsilavinimo". Gana dažnai gydytojai renka ką nors apie mediciną, sportininkai - kurią nors iš daugelio sporto temų, nes jie tuos dalykus žino, nepasiklysta terminuose ir piešiniuose. Kitų nuomone tai nėra gerai, nes filatelija tai turėtų būti poilsis, atotrūkis nuo darbo reikalų, bet, kad ir kokią temą pasirinktum - pats tą sritį anksčiau ar vėliau turėsi žinoti profesionaliai, jei norėsi surinkti tikrai gerą kolekciją.
Teminių katalogų ir teminių žurnalų filatelijoje yra pačių įvairiausių, nuo daugiatomų kosmoso ar faunos temomis iki biuletenio maždaug "Pederastai ir lesbietės filatelijoje". Bet pradėti siūlyčiau ne nuo jų. Pirmiausia siūlyčiau įsigyti kokį enciklopedinį žinyną (ne filatelinį !) pasirinkta tema (ar jai artima), jį pastudijuoti ir pagalvoti kokią temą apie tai norėtum surinkti, kaip ją pavadinti, kokie skyriai ten turėtų būti. Nes žymiausi žinyno asmenys ir įvykiai bus ir filatelijoje. O po to atidžiai peržiūrėti katalogo SCOTT tomus lapą po lapo (žr. temą
Filatelija: Katalogai) ir atsirinkti tuos ženklus, kurie tiktų paties kolekcijai, tai yra - pasidaryti katalogą pačiam. SCOTT katalogą todėl kad ten mažiau informacijos apie ženklus nei MICHEL kataloge, bet daugiau informacijos apie asmenis. MICHEL eilė ateis vėliau. Tai labai didelis darbas, bet kartą jį padaręs vėliau nesigailėsi. Teminiai katalogai didelės naudos neduos, nors juos retkarčiais peržvelgti gali būti naudinga. Dar niekas nesurinko vertingos kolekcijos pagal kito parengtą teminį katalogą. Na, o toliau ženklų ir kitos filatelinės medžiagos paieškos, lėta informacijos apie ženklinius leidinius bei specialius antspaudus paieška, jų katalogo sudarymas. Tam padės teminiai filatelijos žurnalai ar biuleteniai, artimi paties pasirinktai temai, ir atsiradęs panašia tema besidominčių draugų ratas.
Taigi, tęsiant tą pačia temą, nuo ko pradėti, ką daryti yra blogai, ir ką reikia daryti, kad būtų gerai.
Pašto ženklai - tai labai trapus dalykėlis: monetos galėtų atlaikyti ir šveitimą dantų pasta, tuo tarpu pašto ženklas genda netgi nuo čiupinėjimo rankomis.* Jei norite, kad jūsų pašto ženklai liktų saugūs ir sveiki, įsigykite klaserį - albumą pašto ženklams su pailgomis skaidriomis kišenėlėmis. Gana didelis klaseris, kurio pradedančiam kolekcininkui užtektų metams (32 lapų), kainuos 80-90 litų, dvigubai mažesnis (16 lapų) - 50-60. Patarčiau pirkti vokišką ar pan., bet ne sovietinį klaserį - rusiški dažnai turi labai kitas ir storas juosteles, nesunkiai glai pažeisti ženklus, kai kurių kokybė prasta - per kelerius metus juostelės atsiknoja, ženklai ima byrėti. Kai kurie vakarietiški klaseriai yra itin geri, jų juostelės viršuje turi užlenkimą, prispaudžiantį ženklus, todėl net persilenkus lapui, ženklai nekrenta.
* Labai patariu įsigyti ir pincetą - toks kainuoja apie 10 litų (geras gali kainuoti ir daugiau), bet garantuoja, kad jūsų pašto ženklai nesusiteps. Būna ir labai pigių plastmasinių pincetų, bet jų nerekomenduoju, nes baisiai nepatogūs, turi storus galus. Filatelinio pinceto galai turi būti plonyčiai, bet be aštrių kampų, nieku gyvu negalima naudoti radiotechninių ar kosmetinių pincetų - jų galuose esančios užkarpos momentaliai sužaloja pašto ženklus.
* Filatelinė lupa - paprastas padidinamasis stiklas. Geriausia turėti labai didelę, pakankamą dideliems ženklams apžiūrinėti arba, pvz., dviejų ženklų palyginimui. Lupos prireiks, jei rasite senesnių ženklų, per antspaudą negalėsite įskaityti užrašų, etc.
* Neužmirškite, kad net tik ką nuplautos rankos nėra tinkamos ženklams: oda visada turi drėgmės ir riebalų, o tai reiškia, kad jei čiupinėsite ženklus "švariomis" rankomis, jie tiesiog purvinsis ir plyš kokius 10 kartų lėčiau: 10 pačiupinėjimų švariom rankom - tas pats, kas 1 pačiupinėjimas murzinom.
* Yra viena čiupinėjimo išimtis - jei ženklus reikia plėšti iš lapo - nedarykito to pincetais

* Pašto ženklus geriau laikyti atskiroje lentynoje, klaserius statyti tik vertikaliai, negalima ženklų dėti ir užspaudinėti knygose. Beje, dėl pastarųjų - daugelio knygų dažai prasiskverbia, ir per metus ar kelis gali palikti ant pašto ženklo aiškiai matoma atspaudą.
* Jei pašto ženklų yra daugiau, nei telpa į klaserius, galima juos sudėti į vokus, svarbu tik, kad vokai būtų popieriniai. Polietileniniai ar celofaniniai maišeliai ilgam laikymui netinka, nes juose ženklai drėksta, per kelerius metus gali pradėti net ir pelyti. Beje, jei prasidės pelijimas ar grybelis (ant ženklų atsiras rudos geležingos spalvos dėmės), šių ženklų nelaikykite kartu su kitais - tos dėmės užkrečiamos.
Kokius ženklus pirkti ir kokių vengti* Klasikinė filatelistų taisyklė yra tokia: perkame ir renkame tos šalies ženklus, kur gyvename. Tai garantuoja, kad kolekcija bus pilnesnė, geriau orientuosimės rinkos sąlygose, kainose, lengviau rasime retenybių ir pan.. Kita vertus, daugelis senesnių užsienio valstybių ženklų būna pigesni, ypač - perkant juos visokių sendaikčių, filatelijos ar pan. parduotuvėse.
Kaip kinta ir nuo ko priklauso kainos (skaičiai tik tendencijų iliustravimui, jokio statistinio pagrindimo nėra).
* Jei nusiperkate į kolekcininkus orientuotą pašto ženklų seriją (teminę, pvz., "Lietuvos grybai"), pradinė jos vertė neviršys nominalios (ant ženklų užrašytos kainos) ir gana ilgą laiką laikysis nepakitusi. Grubiai tariant, jei ženklai išleisti kokio 500.000 tiražu, per pirmus kelerius metus jų sumažės pvz., iki 300.000, iš kurių rinkoje (parduodama Lietuvoje) bus kokie 150.000.
* Per pirmus maždaug 15-20 metų, nemaža dalis šileistų šios serijos ženklų negrįžtamai žus: keliasdešimt procentų ženklų bus sunaudota siuntimui, dar pora dešimčių procentų sudraskys mažamečiai ženklų rinkėjai. Išaugus daliai kolekcininkų, šie ženklai bus išmesti į filatelinę rinką, kur jų vertė gali tapti net gerokai mažesne už nominalinę. Taigi, po 15 metų turėsime apie 100.000 ženklų, tačiau didelė jų dalis bus nematoma (pvz., ženklai, išvežti į užsienį). Lietuvoje parduodamų jų vis dar bus labai daug, pvz., 10.000.
* Per maždaug 10 sekančių metų (25-30 metų nuo išleidimo datos) aukščiau mineta serija pradės antrą gyvavimo ciklą: nedidelis jos gabaliukas gali vėl pakliųti į paštą, bet daugiausiai ji nusės kitų filatelistų (vėlgi - didele dalimi vaikų) rankose. Tačiau bendras ženklų kiekis bus žymiai mažesnis: iš praeito ciklo liks kiek daugiau, nei pusė, dalis ženklų beveik negrįžtamai nusės užsienio kolekcijose, etc. Taigi, bendras kiekis ženklų bus kokie 50.000. Tačiau lietuviškoje rinkoje jų bus jau nedaug, pvz., 2000 ženklų, esančių pardavime, pašto ženklų vertė (ir kaina) jau bus juntamai padidėjusi.
* Paskutinis etapas - ženklai tampa kolekcine vertybe, į jaunųjų filatelininkų rankas beveik nepapuola (dėl kainos), toliau iš lėto sklinda po užsienio šalis, tačiau jų bendras kiekis mažėja labai iš lėto. Ženklams pasiekus 50 metų amžių, jų kiekybė beveik nesikeičia, tačiau, kadangi jie tampa vertybe ir toliau jų vertė nekintamai auga, laisvų ženklų kiekis rinkoje lieka labai mažas - visi kolekcininkai mielai į juos investuoja. Taigi, leituviškoje rinkoje telieka kokie 200 vienu metu parduodamų serijų. Kitos - nepasiekiamos.
* Įsivažiavus paskutiniam etapui, prasideda pašto ženklų judėjimas atgal - pvz., ženklai po truputį ima grįžti į juos išleidusią šalį, kur yra vertinami brangiausiai. Kita vertus, tokie ženklai jau neįdomūs vaikams, tampa tiesiog aiškią vertę turinčiu kolekciniu turtu.
Reziumė: kaip matome, į naujus ženklus per daug investuoti neapsimoka, tačiau per ilgesnį laikotarpį arba perkant senesnius (10-20 metų amžiaus ženklus) galima padaryti labai geras ilgalaikes investicijas.
Kokie būna nuokrypiai: rinkose, kur kolekcinių ženklų išleidžiama gerokai mažiau, nei yra paklausos, ženklų kaina gali juntamai šoktelti per pirmus 10 metų. Panaši padėtis buvo SSRS, kur įdomesni, gražesni pašto ženklai greitai tapdavo sunkiai gaunamais. Tačiau tai reiškia gerokai blogesnį vėlesnį vertės augimą, nes daug daugiau ženklų nusėda rimtesnių, vyresnių kolekcininkų rankose, t.y., vėliau nedingsta. Gan panaši, tik daug ryškesnė situacija buvo Lietuvoje 1990-1995 metais - paštui spekuliuojant ženklais, jie buvo labai sunkiai gaunami, juos dideliais kiekiais pirko ne tik kolekcininkai, bet ir atsitiktiniai žmonės, nugirdę apie "geras" investicijas.
Kitas nuokrypis: pradžioje beverčiais atrodantys standartinių laidų pašto ženklai, išleisti milžiniškais tiražais, nesusilaukia filatelistų dėmesio, dėl to kai kada dingsta iš rinkos per pirmus 10-20 metų, todėl stambiatiražiai ženklai gali greitai tapti gan brangiomis retenybėmis. Panaši situacija buvo su 1961 standartine TSRS pašto ženklų laida, kuri sunkiai gaunama tapo jau po 10 metų, o šiuo metu geri, neantspauduoti šios laidos ženklai kainuoja keleriopai brangiau už to paties laikotarpio dešimtis kartų mažesniu tiražu išleistas temines serijas.
Falsifikatai, tualetinis popierius ir kitos atliekosYra pašto ženklų, kurių neverta kolekcionuoti. Kai kada - tai net ne pašto ženklai, o apgaulės. Sovietmečiu ryškių apgaulių buvo nedaug - jų nepraleisdavo valstybinės tarnybos. Šiais laikais jų kiekis milžiniškas.
Apgaulės yra kelių rūšių:
* Oficialios komercinės paskirties laidos: pašto ženklai, kurie yra tikri, išleisti valstybių, tačiau itin menkaverčiai: tai yra serijos skirtos specialiai filatelistams vaikams (pvz., Viet-Nam, DPRK Korea, Cuba, Mongolia ir pan. ženklai su šuniukais, drugeliais, gėlytėmis, traukinukais, lėktuvėliais, etc.). Tokie ženklai kai kada net neišleidžiami į vietinę rinką (ar įsivaizduojate Šiaurės Korėją, išleidžiančia savo žmonėms žėnklus su "mersedesais"?), išspausdinami milžiniškais tiražais, esminė (dažnai - vienintelė) šių ženklų paskirtis - atnešti jas išleidusioms valstybėms nedideles (o kartais - ir nemažas) valiutines pajamas.
* Pašto darbuotojų piktnaudžiavimai: Tai yra kiek panašus į aukščiau aprašytą atvejis, tačiau specifinis, daromas patyliukais. Dvi klasikines apgaules įvykdė tarpukario Lietuvos bei naujai atkurtos Lietuvos pašto veikėjai: tarpukario laikotarpyje pašto vadovai prikūrė milžinišką ženklų atmainų kiekį, dėl ko net ir tikros Lietuvos ženklų atmainos vertinamos gana menkai (tai ilgam sugadino lietuviškų ženklų reputaciją pasaulinėje rinkoje), o po nepriklausomybės paskelbimo 1990, Lietuvos pašto administracija spekuliavo ženklais, kaip deficitiniais, skelbdama nenormaliai mažus tiražus (pvz., keliasdešimt tūkstančių, arba melagystes, kad iš turėto (daugelio milijonų) tiražo beveik visi pašto ženklai sunaikinti, pagrobti sovietinių muitininkų, etc.), o paskui, paklausai užsipildant, išmesdama ženklus pardavimui vis didesniais kiekiais. Rezultate dalis filatelistų netgi bankrutavo, dauguma 1990-1995 laikotarpio ženklų rinkoje egzistuoja tokiais didžiuleis kiekiais, kad jų vertė ilgam liks menka.
* Neegzistuojančios valstybių laidos: naujai susikūrusių arba menkai žinomų valstybių laidos, kurios niekada neegzistavo. Tokios laidos kai kada sunkiai atskiriamos nuo realių, leistų pagal kontraktus su užsienio firmomis bei oficialiai leidžiamo komercinio šlamšto. Pvz., tokios išsigalvotos laidos yra daugybė ženklų su užrašais Angola, Manama, Tajikistan, Guinea, Myanmar, Afghanistan, Tchad, Turkmenia, Altai, Rwanda ir pan.. Šiuos ženklus leidžia sukčiai (apie 90 procentų pasaulinės šio šlamšto rinkos valdo lietuviai).
* Neegzistuojančių valstybių bei teritorijų, neturinčių nuosavos pašto sistemos, laidos: labai panašios į aukščiau išvardintas, tik neegzistuoja netgi valstybės, užrašai būna pvz., Moluku, Sealand ir pan.
Pastarieji du atvejai yra itin skaudūs: šie pseudoženklai (pačių tiekėjų atsargiai vadinami "etiketėmis") neturi visiškai jokios vertės ir niekada jos neįgis. Itin ryškiai tokių falsifikatų gamyboje pasireiškė lietuviai: "Conquest Trading Corporation", registruota Bahamuose ir įkurta lietuvių Karolio Malinausko bei Algirdo Šato, yra viena didžiausių didemeninių falsifikatų tiekėjų pasaulyje, kita kompanija - Ričardo Rusteikos "Eurofila" - didelė mažmeninė falsifikatų platintoja. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad per paskutinius 10 metų falsifikatų kiekiai Lietuvoje sparčiai mažėja, oficialioje prekyboje jų išvysite rečiau. Kita vertus, išvydę tokius, galite apie tai įspėti pardavėją bei pranešti apie prekybą kontrafaktine ir falsifikuota produkcija, padirbtais mokestiniais ženklais ir dokumentais į policiją.