Čia atkreipčiau dėmesį į tokio apžvalgininko Karamurza pastebėjimus dėl Irano: Taip, iš tiesų, smukus pasaulinėms naftos kainoms, Irano branduolinė programa patiria nuostolius (karinės išlaidos - didelės, o pajamų iš naftos - mažiau). Prielaida, kad Iranas finansuoja Hamas, kad ši destabilizuotų padėtį regione ir taip, neva, galėtų padidinti naftos kainas, atmetama, remiantis istorija: Hamas sukurtas prieš du dešimtmečius ir finansuotas iš arabiškų labdaros fondų (naftos irgi), o Iranui tuomet kiti rūpesčiai buvo (Irakas). Apžvalgininkas nurodo, kad Iranas, šiuo atveju, negali būti pagrindiniu suinteresuotu Arabų - Izraelio konfliktu, čia dar pasigendama ir kitų arabų šalių pozicijos, kuri nėra vieninga Izraelio, o ir Palestinos valstybių gyvavimo klausimais...
Dar gi sakoma, kad Izraelis eilinį kartą "apsilažalino" (susimovė) prieš sąjunininkus Amerikoje, kai, neva, žadėjo "reikalą sutvarkyti per porą dienų", o operacija Gazoje užtruko. Nurodoma, kad president-elect Barack Obama skubėjo "nusiplauti rankas nuo sprendimų", kai patikėjo Izraelio pažadais apie trumpalaikę operaciją. Dabar, gi Arabų - Izraelio konfliktas laikomas išbandymu naująjam JAV prezidentui, kuris, matyt, suinteresuotas neeskaluoti konfliktų, (kaip jo pirmtakas) bei daug vilčių deda, kad Amerikai neteks kuopti Izraelio užvirtų košių (pinigais irgi).
Apžvalgininkų tvirtinimu, Izraelis aiškiai suvokia - "pastatytas prieš faktą", kad "jo menama galia ir įtaka regione tėra muilo burbulas". Aštresni komentatoriai priduria, kad Izraelio Likud ir Kadima partijų vidiniai nesutarimai išryškino žydų valstybės bejėgiškumą, kovojant dėl savo saugumo.
|