No labadėina, puona, labadėina! Aš, tatas, kap ėp pri tū prijautontiū, bet atejau ne toštiuom ronkuom.
Ir rašau žemaitėška, nuors Pabriežas žuodyna vėsa nežėnau. Ne specos. Nu kap nuorintas išsisoksem.
Papoušio tou skyrieli, no kap tatas būsi nepasėpoušės?

O tas samuotis mondros samuotių vaikis besos- kap poike če sogalvuojė
Gal ir kėtė regijuona kou sumislys?
Rašykities, vaka, rašykities, sugalvuosem kou dėrbtė, svarbo, kad torem vėitą kor rinktėis.
Prade įmesio jums anekduotą, o jūs je galėt, atraskėt Žemaitėjės žemielapį- šėndėin tep gaile pasidarė, ka vėina panelė paklausė-"Vo kamė yr ta Žemaitėjė?" Lai pasiveiz ėr ana ėr kėtė.
No tad tas anekduots.Ėrgi žemaitėška.
Žmuona ėiška sava vīra. Nuejė pas vėinuos meilužės – nier, pas kėtuos – ėrgi nier. Pri tretiuos longa sostuojė ė šauk:
- Marė, Marė, a mona s i p i l i t i k s pas tavi?
Truobuo gėrdietėis, kāp sobėldiejė vėrsdams apalpės Marės kūns.
Par longa išlend ėiškuoms vīrs ė saka:
- Uonelė, kėik sīkiu tau aiškėnau: na sipilitiks, vo p i l a t e l i s t s...