Laukine, nerealiai, fakntastika
)) Naujienos - satyriniai eilėraščiai - nuostabu
))
Gerai, tada aš irgi pabandysiu įjugti fantazijos krislelį:
Vėlų vakarą Kristina vaikščiojo savo sode. Jau viskas baigėsi, bet nuo dienos įvykių ji vis dar negalėjo atsitokėti.
Elinė diena, kaip ir įprasta, buvo nuobodi ir buka: vėl nieko neveikti, vėl klausytis kažkokių paskalų, vėl ta pati gauja bando ją spirti toliau nuo pinigų. Aišku, visi nori pinigų, bet tai reikia gi jausti ribas - kiek tie pienburniai įdėjo, kad leistų sau šitaip elgtis. Jos kabinete mėtėsi šiukšlės - vakar buvo išgertuvės, o valytoja nieko nesutvarkė. Reiks pareikalauti, kad ją atleistų iš darbo. Aišku, tai sąmokslas. Kai kas tyčia liepė valytojai netvarkyti kabineto...
Taigi, Kristina mąstė ir pyko, kai staiga kažkuo pasmirdo. Supuvusiais kiaušiniais ir degtukais... Kambario kampe kažkas sukrebždėjo ir Kristina pasižiūrėjo - gal pelė? Ne... Vos atsisuko atgal, pamatė kažkokį žmogelį, išsidrėbusį lankytojų kėdėje... Tiksliau, kažkodėl, krėsle... Pala, kodėl krėsle? Ten gi stovėjo kėdė?
Žmogelis šlykščiai nusispjovė Kristinai tiesiai ant stalo ir tarė:
- Taigi, karve, priėjai liepto galą.
- Ką? Bet mes gi tarėmės?
- Tavo sutartį perpirko. Tiksliau, beveik perpirko. Už ją pasiūlė tris naujas darbiečių sutartis.
- Kas?
- Kas, kas, pati žinai, kas. Čia pas jus tik vienas taip sugeba.
- Prokuroras?
- Taip, tas pats. Marozovas.
- Ką daryti?
- Dar gali pasispardyti. Paskelbk šiandien spaudai, kad žadi atsisakyti aktyvios veiklos politikoje ir taip toliau. Taigi žinai, kaip tavo Algirdukas atsisakė.
- Tai kaip... Bet tu sakei, kad mano sutarties dar neperpirko?
- Beveik ne. Liko tik suderinti kai kurias detales - ją perperka su sąlyga, kad aš atstovauju naująjį savininką. Sąvininko interesus šiandien įvykdysime ir jis nuo vidurnakčio taps tavo naujuoju globėju... Vėliau visus reikalus galėsi tvarkyti su juo.
...
Taigi, Kristina vis mąstė apie savo pokalbį su Velniu. Ji žinojo, kad Velnias yra sąžiningas, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kokia gi jam iš to nauda? Jautėsi pažeminta, kad ja, jos siela, prekiauja kaip kažkokiais gyvuliais. Ir dar tas įprotis... Kodėl jis visada spjaudo jai ant stalo? Algirdui juk niekad nespjaudydavo?
...
Velnias irgi mąstė. Verslas ėjo kaip iš pypkės. Ir netgi tas niekšas saugumietis pasirodė besąs naudingu - potencialių klientų sarąšai ateidavo iš jo, tik kad brangesnius klientus tekdavo jm perparduoti atgal... Kita vertus, brangesni ir išlaidų daugiau sukeldavo. Tiesa, Pragaro taryba iki šiol neišsiaiškino, kaip tie saugumiečiai sugebėjo įvaldyti šitą sutarčių perpirkimo metodą. Bet net ir parduodant sutartis, gaudavosi pelnas, juolabiau, kad dingdavo įsipareigojimai bei rizikų kompensavimo išlaidos. Bet kažkas čia visgi ne taip... Ir nepanašu į tų silpnapročių iš Rojaus veiklą... Staiga Velniui toptelėjo mintis ir pirmą kartą per kelis paskutinius milijonus metų, jis sudrebėjo:
- Negi... Negi atsirado dar vienas Pragaras?