Vitražas (lot. vitrum – 'stiklas' > pr. vitrage dekoratyvinis langų stiklas) – dekoratyvinės dailės rūšis, dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langą, duris arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje. Toks kūrinys apšviečiamas natūralia arba dirbtine šviesa. Spalvų ir šviesos žaismas yra pagrindinė vitražo išraiškos priemonė. Vitražas kuriamas pagal iš anksto parengtą projektą (kartoną) iš plono stiklo formų, tvirtinant jas švino juostelėmis. Vitražas gali būti kuriamas ir iš luitinio stiklo, jis taip pat gali būti erdvinis arba kinetinis
Lietuvoje stiklininkystė ir vitražo istorija siekia XV – XVI a. Senuosiuose žemėlapiuose minima Stiklių gatvė Vilniuje kaip prekybos stiklu ir jo dirbiniais centras. Čia buvo gaminami stikliniai indai, sietynai, veidrodžiai. Vilniaus stikliai darė ir vitražus, veidrodžius su išgraviruotais feodalų herbais. Lietuviški stiklo gaminiai aprūpino ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos rinką, bet pasiekdavo ir Rusiją, Vokietiją.
Didžiausios buvo Radvilų, Nalibokų ir Urečės stiklo manufaktūros. Klasikinis švininis vitražas Lietuvą dažniausiai pasiekdavo iš Vakarų Europos. Statant bažnyčias plušėjo Čekijos, Italijos, Prancūzijos meistrai. 1646 m. Lietuvos stiklo meistrų buvo paprašyta paleisti pirmają Rusijoje stiklo manufaktūrą.
XX a. pradžioje Kaune įkurta „Marijos” vitražų dirbtuvė, kurios įkurėjas ir vadovas V. Pšybitniovskis, o Vilniuje (1803 – 1868) garsėjo Jono Puzino dirbtuvės. Susidomėjimą vitražu parodė ir M.K.Čiurlionis, sukūręs kelis vitražų projektus, deja, jie nebuvo realizuoti.
Dar vienas svarbus etapas lietuviško vitražo istorijoje prasidėjo iš studijų Paryžiuje grįžus Stasiui Ušinskui ir Kaune įsteigus pirmają vitražo mokyklą. Jo mokiniais buvo bene stipriausi Lietuvos vitražistai – A. Stoškus ir K. Morkūnas. A. Stoškus buvo apdovanotas TSRS dailės akademijos sidabro premija už naujos vitražo technikos atradimą. Jų darbai eksponuoti pasaulinėse parodose „Expo – 67” ir „Expo – 70”.
Ši karta pasėjo perspektyvas vitražui suklestėti Lietuvoje ir taip garsinti jos vardą. Iš karto sekė mokinių banga, tarp jų daug žinomų Lietuvoje ir pasaulyje monumentalaus meno ir vitražo virtuozų: K. Šatūnas, G. L. Baginskienė, B. Bružas, A. Dovydėnas, E. Valiūtė, E. Markūnas, E. Utarienė ir daugelis kitų.
Neišvengiamas architektūrinio stiklo skverbimasis į Lietuvos visuomeninių pastatų erdves palaipsniui išstumia tradicinę vitražo techniką, kuri iki šiol plačiau taikoma tik rekonstruojamuose ar remontuojamuose sakraliniuose pastatuose arba privačiuose interjeruose. Nepaisant pasikeitusių meno rinkos poreikių, esminiai architektūrinės dailės komponavimo principai išlieka tie patys: ritminė meno kūrinio sandara, atskirų elementų mastelių dermė, spalvų bei tonų santykiai, šviesos ir formos sąveika.
Vilniaus Dailės akademija kasmet išleidžia po kelis monumentaliosios dailės bakalaurus ir magistrus, kurie papildo palyginus (pagal Lietuvos mastą) gausų vitražininkų būrį. Tačiau kūrybos polėkio nematyti, palyginus su veiklos mastu, buvusiu prieš kelis dešimtmečius. Regis, pagrindinė priežastis – pasikeitę užsakovų poreikiai. Tačiau problemų yra ir daugiau. Galima teigti, kad skiriama per mažai dėmesio Lietuvos monumentaliosios dailės kūrėjų stažuotėms užsienyje, dalyvavimui tarptautiniuose konkursuose ir tokių konkursų organizavimui Lietuvoje, specialiosios literatūros vertimui ir leidybai, dalyvavimui dailininkų ir architektų asociacijų veikloje.
XXI amžiaus pradžioje vitražo meno kūrėjams aktualūs ne tik kultūrinio paveldo, naujų architektūrinių erdvių ir monumentalių kūrinių sąveikos klausimai. Visada buvo ir bus aktuali meninė išraiška, medžiagų panaudojimas, tobulesnės technikos įvaldymas. Visada išliks tradicijos ir modernumo santykio problema. Dailininkams tampa labai svarbios užsienio mene vyraujančios raidos tendencijos. Svarbus ekonominis ir socialinis motyvas – pačių vitražo kūrėjų tarpusavio bendradarbiavimas, profesiniai santykiai su architektais bei pasikeitusių užsakovo poreikių analizė. Atsiranda prieštaravimas: dailėtyrininkai tikrai labai mažai gvildena monumentalaus meno problemas, o vitražininkai per menkai pristato visuomenei savo įgyvendintus projektus.
Dėl pasikeitusių meno rinkos poreikių vitražui kai kurie šiuolaikinio vitražo klasikai (Antanas Garbauskas, Gintautėlė Laimutė Baginskienė, Konstantinas Eugenijus Šatūnas, Eglė Valiūtė ir kt.) lyg ir nebeturi pasekėjų, kuriems galėtų perduoti savo patirtį. Nebeaišku, kokią vertę šiandien turi sukaupta mūsų vitražo patirtis; kaip geriau panaudoti kūrybinį potencialą; ar įmanoma bent iš dalies atkurti šios monumentaliosios dailės populiarumą Lietuvoje.
Pasigendama lietuviškų leidinių apie šiuolaikinio vitražo naujoves bei jų autorius. Iki šiol nėra atidžiau peržiūrėti ir įvertinti Lietuvos vitražininkų darbai pasauliniame kontekste. Palyginus gausiuose lietuvių dailės tyrinėjimuose vitražui skirta bene mažiausiai publikacijų. Be abejo, daug šios dailės srities darbų, ypač sukurtų sovietmečiu, turi akivaizdžiai ideologizuotą turinį. Atmintyje tai išlikę kaip tam tikras nuobodulys, tikra vaizdinio religija.
Tačiau vien taip kūrinius vertinti būtų nerimta! Drįsčiau teigti, kad Lietuvos vitražo paveldą verta tyrinėti, - patirtis rodo, kad dažnai turinį nustelbia įdomūs formos bei plastiniai eksperimentai.
Dėl savo unikalių medžiaginių savybių vitražas yra viena iš įdomiausių meno formų. Vis dėlto neteko aptikti rimtesnės šiuolaikinės studijos, skirtos vitražo vietai dabartinėje kultūroje ir jo raidos perspektyvai. Didelis dėmesys kreipiamas į vitražo dailininkų darbo metodus, kūrybinių dirbtuvių ir gildijų susikūrimo istoriją. Išsami vitražo istorija visuotinės istorijos kontekste pateikta Sarah Brown (Saros Braun) knygoje Stained Glass: an Illustrated History [72]. Plačiai ištyrinėtas vitražo technologijos vystymasis, sudėtinių elementų savybės, tai išdėstyta J. Sergejev [140], A. Dunkan [82, 83], L. Lee [111, 112], F. I. Terence Maloney [122] ir kituose veikaluose. Atskira veikalų dalis skirta atskleisti stiklo ir architektūros santykį. Tokie yra S. P. Solovjov ir J. M. Dineeva [142], L.V. Kazakova [102] teoriniai darbai.
Šiuolaikinių pasaulinio lygio vitražo menininkų, tokių, kaip brito Brian Clarke kūrybą perteikia aukštos poligrafinės kokybės leidiniai [46, 76]. Deja, Lietuvoje mažai kas išleista: tik Algimanto Stoškaus [52], Kazimiero Morkūno [56] vitražų reprodukcijų albumai; Algirdo Dovydėno [47] darbų katalogas; knygos (nedidelės apimties) apie Nijolės Vilutytės [62], Broniaus Bružo [49] kūrybą. Šiame kontekste įdomi ir nauja Beatričės Kleizaitės - Vasaris studija Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse [103]. Skaitytojas gali susidaryti bendrą įspūdį apie lietuvių dailininkų indėlį į sakralinį meną Šiaurės Amerikoje. Čia išsamiau aptarta Albino Elskaus, Vytauto K. Jonyno ir Vytauto Kašubos kūryba.
Bene naujausia ir išsamiausia studija apie vizualinių menų ir architektūros sąryšį - tai prof. Algimanto Mačiulio monografija Dailė architektūroje [121]. Šioje studijoje autorius akcentuoja vitražą, kaip architektūrinės dailės šaką, neatsiejamą nuo pastato visumos. Vitražas interpretuojamas kaip sudėtinė architektūrinės kompozicijos dalis [121, p. 113]. Algimantas Mačiulis pabrėžia: ,,Dailės kūrinys siekia tapti neatskiriama architektūrinės kompozicijos dalis. Siejasi su architektūra ne tiek materialiai, kiek emocionaliai. Bet vitražai dėl savo specifinių medžiaginių savybių tarytum „įauga” į architektūrą“ [121, p. 37]. Minėtoje Algimanto Mačiulio monografijoje daug vietos skiriama menų sąveikos architektūroje klausimams, palyginus detaliai nagrinėjami architektūros ir dailės tarpusavio ryšiai.
Vitražo raidą erdvės aspektu apžvelgia Žydrūnas Mirinavičius straipsnyje ,,Vitražas tarp išorės ir vidaus erdvių” [123]. ,,Pastaruoju metu, kalbant apie architektūrą, erdvė tapo esmine sąvoka, (…) išsikristalizavo jos koncepcija. Architektūra suvokiama ne kaip darinys iš sienų ir lubų, bet kaip jomis apribota erdvinė struktūra [125, p. 196-197]. Modernios epochos architektūrą laikant esančią atvira erdvine struktūra, vitražo langai ir architektūrinio stiklo sienos suvokiamos kaip vidaus ir išorės erdves siejantis elementas [125, p. 195]. Dabar kaip lygiavertės egzistuoja abi vitražo lango sampratos: kuriami vitražai, atskiriantys išorės ir vidaus erdves, ir kuriami skaidrūs vitražo langai, kurie tas erdves sujungia“ [125, p.212-213].
Kūrinio integracijos interjere problemą nagrinėja Lolita Jablonskienė straipsnyje „Dailė istoriniame interjere – šiuolaikinio gyvenimo ir šiuolaikinės kūrybos sąveika” [92]. Autorė išskiria aštuntąjį dešimtmetį, kai subrendusios savitos pasaulėžiūrinės tendencijos rodė prasidėjusį esminį lūžį ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūroje. Lietuvoje tuo metu išryškėjo naujas požiūris į architektūros paminklą, kurį imta suvokti kaip kultūros vertybę, o dailėje įsivyravo nauja kryptis, kuri buvo pavadinta „natūrstiliumi”. XX a. Lietuvos vitražas pradėjo savo kelią prieškaryje. Menininkas Stasys Ušinskas (1905-1974), puoselėjęs įvairias dailės šakas − tapybą, vitražą, scenografiją, lėlių teatrą, laikomas lietuvių vitražo mokyklos pradininku. Jo kūrybą analizuoja Nijolė Tumėnienė [148], Laima Petrusevičiūtė [16], Žydrūnas Mirinavičius [14]. Straipsnyje ,,Stasys Ušinskas. Lietuviškojo modernizmo priešakyje” [14] Žydrūnas Mirinavičius įvardija šį novatorišką Lietuvos menininką Mokytoju (taip jį vadino ištisos dailininkų kartos) . Jaunesni dailininkai dar tik dabar atranda šį kūrėją, vis dar stebinantį savo novatoriškumu bei užmojais. ,,Savo kūryboje jis įtvirtino avangardinio meno tendencijas, vienas pirmųjų Lietuvoje adaptavo konstruktyvizmo, kubizmo, art deco stiliaus apraiškas. S. Ušinskas daug bendravo su skulptoriumi Mikėnu, studijavusiu Paryžiuje, ir su architektu Dubeneckiu, teigusiu, kad visus menus suvienija ir po savo stogu suburia architektūra, kad visuose kūriniuose – tapyboje, poezijoje, muzikoje – vyrauja tie patys konstruktyvūs, architektoniški principai. Šios idėjos stipriai paveikė Ušinską, jo kūryboje visada vyravo logiškas, konstruktyvus, architektūriškas pradas“ [14].
Sovietinės okupacijos metais laipsniškai vitražui Lietuvoje pradėtas skirti vis didesnis dėmesys: rengtos parodos, tarptautiniai simpoziumai, leisti katalogai bei albumai. Apstu ir publikacijų to laikmečio periodikoje. O ypač apie gausiai įgyvendintus valstybinius užsakymus. Pirmoji reikšminga publikacija, skirta vitražui Lietuvoje – tai Stasio Budrio knyga Lietuvių vitražas (1968) [73]. Autorius daug dėmesio skiria šio meno atsiradimui Lietuvoje, čia apžvelgiama vitražo raida nuo XIV a. iki XX a. septintojo dešimtmečio. 1979 m. išleista gausiai iliustruota Liudvikos Ramanauskaitės knyga Modern Lithuanian Stained Glass [53].
Į nuoseklų, sistemingą ir išsamų šiuolaikinės dailės vyksmo fiksavimą Lietuvoje orientuotas žurnalas Dailė . Kiekviename numeryje – išsami parodų, simpoziumų kronika, registruojami nauji monumentaliosios dailės kūriniai, aptariamos aktualios temos meno klausimais, spausdinami pokalbiai su iškiliais kūrėjais [94, 95, 105, 106, 109, 132, 155, 156]. Tačiau beveik visuose šio leidinio straipsniuose apie lietuvių vitražą didesnis dėmesys kreipiamas į vyresnius autorius.
XXI a. pradžioje ypač aktuali kultūros ir meno vertybių kaita. Šią tematiką analizuoja dailėtyrininkai, filosofai, kultūrologai, sociologai, visuomenei pristatomi naujausi šiuolaikiniai pastatai bei jų projektai. Šie klausimai gvildenami žurnaluose Archiforma [89, 110, 152], Namas ir aš [66, 107, 108, 123, 151], Centras [137], Nauja statyba [79] ir kt. Žurnale Urbanistika ir architektūra [74, 78, 86, 87, 90, 116, 118, 130, 133, 149] spausdinami miestų sociologijos, urbanistikos paveldo, architektūros (urbanistikos) istorijos bei kt. mokslo sričių straipsniai.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
