Š.Marčiulionis: "Daugiau kaklaraiščių neliesiu!"
Kadangi aistros, susijusios su incidentu, kilusiu tarp vienos ryškiausių krepšinio žvaigždžių, kada nors žibėjusių Lietuvos ir Europos krepšinyje, bei skandalingai pagarsėjusio veikėjo Šabtajaus Kalmanovičiaus per Lietuvos krepšinio 85 metų gimtadienio iškilmes, toliau kurstomos ir įgauna pasaulinio skambėjimo garsą, "Respublikos" žurnalistas Ferdinandas Kauzonas šnekina vieną incidento dalyvių Šarūną Marčiulionį.
- Gal pabandykime atgaivinti pačią konflikto situaciją. Kas skaityta, girdėta, yra viena, o kaip visa tai atrodė konflikto dalyvio akimis ir atmintimi remiantis? Iš ko čia ta bomba sprogo?
- Paprasčiausiai buvo Lietuvos krepšinio 85 metų jubiliejus. Buvau pakviestas tik ką grįžęs iš kelionės. Iš karto tiesiai į Kauną nuvažiavau ir labai maloniai sėdėjau. Sėdėjau tarp garbingų olimpiečių: Kazys Petkevičius, Arvydas Sabonis, Modestas Paulauskas... Jūratė Daktaraitė, Angelė Rupšienė... Pasisveikinom su visais dalyvaujančiais. Buvo visi tie svečiai: Silakopulas, Zanovinas, .... Kosta Ilemas, FIBA prezidentas. Ir prie to paties stalo, kur turėjo sėdėt Lietuvos prezidentas... Buvo trys stalai priekyje: olimpiečiai, t. y., mes, paskui stalas, būtent, FIBA svečių, asociacijos vadovas, olimpinio komiteto pirmininkas Artūras Poviliūnas ir Departamento vadovas. Ir trečias stalas... Brazauskas, finansų ministras ir kiti svečiai... Ir kėdės buvo kaip tik su mumis nugara į nugarą, mačiau, kad yra Kalmanovičius, ir jis kaip tik sėdėjo ten, kur turėjo sėdėt Lietuvos prezidentas.
- O iš kur jūs žinot, kad jis ten turėjo sėdėt?
- Taigi priekinis stalas, prie svečių... Pagrindinis stalas. Aš pamačiau Kalmanovičių. Sėdi žmogus - tegu sėdi. Tenai ant scenos pradeda sveikinti... Vytautas Kernagis... Labai nustebo vedėjas, kas čia vyksta, kada pradėjo atsistojęs vienas plot.
- Tai ką, Šabtajus Kalmanovičius ėmėsi iniciatyvos vadovauti paradui?
- Paprasčiausiai, savo laisva maniera, kaip ir visur, pabandė, sakykim, ten vadovaut. Pasirodyt. Atsistojęs vienas plojo. Aš paprasčiausiai mečiau repliką prie mūsų stalo, kad jisai gali ir į uodegą įlįsti be muilo. Ir tuo tas dalykas užsibaigė. Atsisveikinau ir... jau išeinant, girdžiu, ateina Kalmanovičius, ir jau jis man sako ne repliką, apdėjo... Įžeidė, paprasčiausiai...
- Kaip įžeidė?
- Vyriškai vadinkim įžeidė. Tai aš paprasčiausiai... Paprasčiausiai prie jo arčiau priėjau - tu čia man sakei, aš tau sakiau, tas anas... Tada aš "pataisiau jam kaklaraištį". Paskui jis dar mane vijosi prie lauko durų, prie išėjimo durų, ir tada aš pasakiau, kad "tau žyde, prie mūsų, krepšininkų, - ne vieta". Tai jeigu kažkas tai kažkaip kitaip suprato, buvo išvartyta, tai aš tikrai atsiprašau žydų tautos, kas išversta yra, kad šitai adresuota tam žmogui, kuris yra ir Lietuvos, ir nemanau, kad tai yra įžeidimas. Manau, kad tai yra vyriška kalba, kuri turi...
- Vadinasi, jeigu žydą pavadinus žydu, manoma, kad tai įžeidimas, tuomet aš atsiprašau?
- Taip. Jeigu taip, aš atsiprašau. Jeigu žydą pavadini žydu. Tai yra asmeninis konfliktas, kuris nieko neturi bendra nei su bendruomene, nei su tauta, pasauline tauta, ir aš turiu ir savo struktūroje dirbančių daug žydų, ir amžiną atilsį, Aleksandras Gomelskis, su kuriuo mes puikiai sugyvenome, žydas, ir Valstijoje esu labai daug bendravęs su tos tautos atstovais, ir visą laiką rasdavau bendrą kalbą. Gomelskis visą laiką skiepijo, kad nėra jokių tautų, kalbėkite visi, kad visi vienas kitą suprastume.
- O šiaip jau toks vyriškas noras buvo ne vien kaklaraištį pataisyt?
- Na, aš... Manau, kad aš tokiose situacijose pakankamai galiu save laikyti savo rankose.
- O jo įsižeidimo priežastis buvo tik ši, ar būta kažkokių dalykų ir anksčiau? Ar jis buvo išgėręs - kas paskatino "taškytis"?
- Tai jo toksai būdas yra, aš manau, paprasčiausiai jis taip elgiasi visur renginiuose. Aš dar niekur niekada nemačiau, kad komandos šeimininkai sėdėtų ant atsarginių suolelio pirmoje eilėje, kaip kad buvo su Šabtajumi per "Žalgirio" varžybas, kuomet jis buvo Sabonio klubo bendrasavininkis.
- O kokie Jūsų santykiai su žydais?
- Normalūs.
- Michailas, pavyzdžiui, Levinas, yra garsaus fotografo sūnus, tai mes kartu jau dirbam penkiolika metų. Jis ir formuotojas, ir vairuotojas, ir metraštininkas. Kiekvieną dieną bendraujam. Visam pasauly turiu draugų žydų. Tas pats Deividas Sternas ir NBA yra visa priekinė linija. Bet niekad nėra jokio išskyrimo.
- O kaip pačiam šovė į galvą pavadinti žydu? Ar jis girdėjo kaip jūs sakėte, ar jam kas nors perpasakojo?
- Ne, aš jam sakiau. Liudininkai yra garbūs ponai ir Olimpinio komiteto prezidentas, ir Raslanas. Išeidinėjome kartu.
- Tai gal mes taip ir sakykim: jeigu aš būčiau pagalvojęs, kad pavadindamas Kalmanovičių žydu, aš įžeisiu visą Lietuvos žydų bendruomenę, aš niekada tai sakęs nebūčiau. O jeigu tuo įžeidžiau, aš labai atsiprašau. O jeigu netrukus išgirstume, kad tokia fraze įžeidžiau ir viso pasaulio žydus, aš iš anksto atsiprašau ir jų.
- Puiku. Sutinku. Nei jis manęs atsiprašė, nei aš jo turiu atsiprašyt. Jeigu dabar vyrai turi kalbėti per laikraščius, tai kas darysis iš to pasaulio. Tai jeigu vyriškai pasikalbėt negalim.
Paskutinį kartą redagavo Irma 2007 Balandis 27, 14:00. Iš viso redaguota 1 kartą.
|