Galima kalbėti ir kalbėti šia tema. Emigrantų dalia: Tikrai nėra lengva juo būti, nors niurgzlys Lietuvis tuoj pradėtų burnoti, kad jei nėra lengva važiuok atgal į Lietuvą. Tik ne visada išeina mesti viską ir važiuoti. O šiaip pasidairius įsigilinus pajauti, kad kas bebūtum kokių aukštumų pasiektum emigracijoj vis vien esi antrarūšis.
JAV:
Sunku susirasti normalų darbą amerikietiškame kolektyve, nes amerikonas geriau priims juodulį į darbą nei kitatautį. Čia kalbu apie normalų, rimtą darbą. Net keista kartais kaip draugės ieško po metus darbo, nes labai sunku žmones įtikinti, kad žmogus kalbantis su akcentu, bet sąžiningas ir stropus, kaip kad tikrai nemaža dalis Lietuvaičių, daug geriau nei nieko neišmanantis, tinginys, bet su taisyklinga kalba Amerikonas.
Teko girdėti istorijų, kai naujai atėjęs darbuotojas (vietinės tautybės), visiškai "užkalęs" ant naujojo darbo. Jis gali sau leisti pavėluoti į darbą jau pirmąją darbo dieną, jis pradėjęs darbo dieną sėdi surūgęs kaip citrinų apsiėdęs, nes anksti keltis ir t.t. jau nekalbu, kad į ofisą atsineš savo kompą, pasistatys šalia darbinio ir bedirbdamas landžios po yutubės filmukus, ar po savo emailo dėžę, kai tuo tarpu lietuvaitis stengsis pritapti naujajame darbe, kažką išmokti ir galvos apie tai, kaip kažkada jis visiems įrodys, kad tikrai yra vertas šios kėdės. Kai prabėga kažkiek laiko, darbdavys pamato, kad neapsiriko ir naujasis darbuotojas nėra toks jau beviltiškas. Žinoma sukeliam mes, nevietiniai, problemų, nes jei pasodinsi kitatautį prie telefono, žinok daug skambučių sulauks ir menedžeris, nes Amerikonas paskambinęs su savo bėdom ir išgirdęs kitatautį kitoj pusėj, gali (ir dažnai taip daro) paprašyti menedžerio, nes bijo likti nesuprastas, arba bijo, kad ir pats nesupras. Tam įtakos turėjo Meksikiečiai, kurių akcentas 3 kart baisesnis už europiečio. Net ir pačiai paskambinus į kokią kompanija kaip HP, ar Dell dėl kompiuterio bėdų, kitą kartą tenka mesti ragelį ir sukti per naują, nes meksikietiškojo operatoriaus neina suprasti...
Nors Amerikoje ir nesijaučia to nacionalizmo, bet toks užkulisinis jis vis vien yra, nors ką norėti jis yra visur, net mūsų Lietuvėlėj žmonės nepakantūs Rusams ir kitą kartą pasakys nepanimaju, nors viską puikiausia supranta. Gal tik tie vakarietiškieji užsieniečiai kiek gerbiami daugiau, o kartais ir perdedamai. Vis prisimenu tą atsiminimą Kaune kai restorane priėjo prie mane padavėja ir mandagiai atsiprašė:
- "Atsiprašau, Jūs užsisakėte kavos, ar negalėtume jums atnešti kažko kito, nes Restorane labai daug užsieniečių ir visi jie nori kavos, o mes tiesiog nesuspėjame visiems paruošti"...