O man kaip liūdna čia vienai,
Taip noris gyventi laisvai,
Nesivaržyti žodžių keistų.
Tiek daug pasaulyje paslapčių
Ir kiekviena mįslė įminta-
Raktas į žmogaus širdį.
Nereikia tuščių pleplų,
Bet tik taip aš kalbu.
Nėra mirties manyje, tik
Dar vienas žodis paslaptyje,
O man taip gera aistrą išlaisvint,
Tik danguje tai supratau
Gal ir keista manyje aistra
Puikuotis savo juoku
Ir nebijoti savo nuodėmės
Iš to aukojuos dėl tyrų darbų...

FUNGASaciu uz tokius grazius zodzius
net sirdziai smagu paskaicius aciu
mociute

Fungai,nu Tu zinai ,patinka man Tavo eiles..

laukine.aciu

medalis
P.S. tik kodel pabaiga pakeitei?

nu rasau tiesei chatan.paskum kyla pataisymai

na, man lyg pirmas variantas, kur maciau, labiau patiko..nes "kad nieko nematau".. kazkaip girdeta fraze...

Viskas supasi keičiasi bėga,
Ir palieka tiktai atminty.
Ar kas juokias, ar verkia, ar miega,
Juk visvien pasiliks praeity.

Mes paliksim susenę, susmukę,
Kaip, kad grybai po pirmų šalnų.
Nuo jaunimo savaip nusisukę,
Nors nenorim palikt jų vienų.

Kas dejuos, kas dar džiaugsis, kas dūsaus,
O kiti sau tiesiog patylės.
Kas nuplikęs, pražilęs, su ūsais,
Kaip dulkėta žolė pakelės.

Krisim žemėn suskibę už rankų,
Kaip dalgiu nušienauta žolė.
Ir keliausime dvasiom į dangų,
Bus švaresnė be mūs pakelė...



Pavariau kaip 80-metė, nu bet reikia ir šito skyrelio nepamiršt, nes čia jūk mintys liejasi laisvai, taip sakant kas šauna į galvą