|
Tvarkdarė
Jie sako moterys pavydžios,
Papletkyt mėgsta ir išdidžios.
Jie sako vyras tai šeimos galva,
Nu nesutiksiu nei už ką!
Paimt mane, nerūpi man kaimynas,
Jei plikas jis, ar jo atsektas kly...
Ir ne svarbu, kad turi pinigų,
Nemėgstu dvasios ubagų!
Nu pašneku kada, kad draugės vyras,
Nėra kaip sako liaudis tyras.
Ar kad teta iš 5 buto,
Kojyčių šiandien neapsiskuto.
Bet tai ne plekai jūs nepagalvokit,
Ir mane pašnekėti neviliokit.
Turiu aš dovaną dievulio,
Matau kas eina kur, kas guli.
Pabudus greit lekiu prie lango,
Paklaust kaimynų kas pabrango.
Prie to seniai jau pripratau,
Kiekvieną einantį gatve matau.
Jeigu kieme kas atsitiko,
Mano pirmos žvilgsnis prilipo.
Ir jei kažkas nekaip atrodys,
Kas kitas tai, jeigu ne aš parodys.
Jei perka krautuvėj kas dešrą skanią,
Netrukus prieš save išvysta mane.
Išklauso tikrą liaudišką moralą,
Apie mėsytės organizmui padarytą žalą.
Jeigu kaimynai gatvėj riejas,
Iš penkto aukšto vandenėlis liejas.
Atšaldo kvailą jų galvelę,
Ir sugražina meilę į širdelę.
Sakykim Tavo blizga visos kertės,
Man būsi priešas ligi smerties.
Aš nepavydžiu, bet yra tvarka,
Kiekvienas daiktas turi būti po ranka.
Jei mano vyre kelsi balsą,
Tai tris savaites Tu negausi.
O jei jis keiksis, neduok dieve kąs,
Jam bus paskelbtas pasninkas.
Taip leidžiu dienas aš prie lango,
Aukodama dėl jūsų laiką brangų.
Ir nieks manęs negirdi, nieksnemato,
Nors ir sėdėčiau čia su automatu.
Gyvenimas toks nuostabus,
Ir jis tik vienas, kito jau nebus.
2006/09/14
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
