Hmm...nu tik ar 1975-ių Marytę parsitempei???? Panašu...į jo Marytę..

Visko gali būti man kazkas pasake kad irma=maryte tai as ir patikejau

Bet įdomiai tau čia gimė..mintis..Smagu skaityti..rašyk dar ką nors..

Atviras Marytės laiškas:

Jei jau ši istorija palietė mane parašysiu ir aš tą atsitikimą, tik žinoma manoji versija skirsis nuo tos kurią ankščiau perskaitėte. Nerašysiu nieko per daug apie save, nes ir nelabai galiu kažką pasakyti, vieniems aš baisi piktadarė, kiti tiesiog nekreipia į mane dėmesio, o be to kaip kreipsi, aš nepastebima kai noriu būt nepastebima.
Turbūt visi skaitę apie šį vaikiną, kiek jis persekiotas ir kiek nuotykių patyręs, kiek kartų kam kelią perėjęs. Žinoma save jis visada tartum nekaltu laiko, o kaip iš tiesų yra težino vienas dievas. Aš jam irgi ne teisėja tiesiog mano profesija yra tokia, kad turi būt bejausmis žmogus, daryti savo darbą, daryti tai už ką gauni pinigus ir į jokias aistras nesilieti. Jai dar nesupratot – pasakysiu. Mano profesija – samdoma žudikė. Eilę metų versdavau vieną po kito visai į tai nesusimąstydama. Vieni pjauna kviečius, kiti griauna neleistinai pastatytus namus, o aš griaunu žmones, kurie kažkam nepatiko. Kaip jau minėjau niekada į jausmus nesinerdavau gaudavau užsakymą, trumpai pastudijuodavau žmogaus būdą ir charakterio bruožus ir pirmyn, pakol tikslas bus pasiektas.
Taigi tą dieną viskas buvo paruošta, kad ir šis žmogelis iškeliautų pas Abraomą žvakučių deginti. Žinant jo pasileidusį būdą apsitaisiau kaip pridera, kad užkibtų ant mano meškerės, žinojau kur jis bus ir patraukliau pro jį. Pirmas kartas nepasisekė, nes jo žvilgsnis buvo nusuktas į kažkokią pagyvenusią bet dar tinkamą asobą. Truputį šyptelėjus patraukiau dar kartą ir pagaliau jis , kaip koks benamis šunelis ėmė sekti paskui mane. Žinojau kad taip bus, nes tas planas jau ne kartą buvo patikrintas. Pradžioje galvojau užeiti į kokią laiptinę ir leisti jam save pabučiuoti, o tada peiliuku smagiai pasimėgaudama..........(dar galima garsiai surėkti kad kaimynai išgirstų - Alash akbar !!!!!!!), bet ne, tądien nebuvau nusiteikusi jokiems ekstrymams.
Leidau jam prie mane prieit. Jis pasisveikino, bet mano profesija neleidžia kalbėti su objektu. Jei prakalbėčiau jis gali suprasti, koks šaltas ir mirtinas mano balsas. Kai paklausė kaip sekasi norėjosi nusišypsoti, bet mano ledinis veidas išliko toks pat šaltas ir nepaliečiamas.
Jis pasigyrė kad mėgsta kalbėti ir pasakė, jog turėtume sutarti. Keistuoli, pamaniau, mūsų sutarimas tuoj pasibaigs, tu iškeliausi pas angelus o aš eisiu savo bapkių.
Kai jis prakalbo angliškai aš vos susitvardžiau, juk kažkada studijavau anglų kalbą. O ir didžiojoj Britanijos teko būti nes keletą skolininkų buvo užsakę mano užsakovai, kad į dvasių požemius nusiusčiau. Kažkaip pasirodė, kad jo akys tarsi subėgiojo, gal jis įtaria ką, aš nepastebimai apsidairiau ar niekas nemato, gal čia vietoje ir pribaigti? Bet ne štai eina nėščia moteris, kokia aš beširdė ir šalta bebūčiau, negaliu traumuoti būsimos mamytės, juk tai gali jai po to atsiliepti....
Kažką suveblenęs rusiškai jis pajudėjo. Man nieko nebeliko kaip tik sekti jam iš paskos. Aš jau atskleidžiau visas savo kortas, tad teko atvirai tiesiog sekti paskui jį ir nutaikius gerą progą užbaigti savo darbą. Kai jis įžengė į savo namus, aš nutariau sekti jam iš paskos, juk tada visokios mintys vyrus užvaldo, save visagaliais šeichais pradeda vaizduoti, o ten ir budrumas atsipalaiduoja... bet staiga iš kažkur išlindo kažkokia kiaunė ir kad atidarys savo purviną, surūgusiu pienu smirdančią burną:
- Ir vėl parsivedei namo kalęęę!!! Neslėpsiu akimirkai sutrikau, nes man už ją nesumokėta, o liudininkai nebereikalingi... Dar kažką apie žolę ten jam užmetė, kai mano kišenėje supypino peidžeris. Kuriame švietė žinutė:
- Jei ne per vėlu – užsakymas naikinamas... Pažiūrėjau tam vaikinui į akis, o jis į manąsias. Ir kažkas manyje apsivertė. Laimingas Tu žmogus vaikinuk , pamaniau ir nusliūkinau savo keliais. Pirmas kartas mano gyvenime kai užsakytasis liko gyvas. Gal tikrai jis turi kažką savyje tokio nemirtingo. Nusiplovus grimus, nusiėmus peruką, pagalvojau, gal reikėtų su juo susitikti ir pasikalbėti. Kas jis – žmogus vis sugebantis išgyventi kulkų krušoje. Bet eilinis skambutis išblaškė mano mintis ir jau rytojaus dieną išvykau į Airiją dirbti savo kasdieninio darbo...

oho tik tiek ir tegaliu pasakyti ...

Patikėsit ar ne, bet noriu su jumis pasidalinti viena istorija. Man nėra svarbu ar jūs patikėsit, tiesiog noriu papasakoti. Tikriausiai pirma reiktų prisistatyti. Aš esu paprastas žmogus, tiksliau studentas, kuris galvoja jog pasaulis gražus ir malonus. Bet dabar ne tai svarbiausia. Aš jums papasakosiu apie vieną studentišką birželio rytą.
Kaip visada pabundu rėkiant žadintuvui. Pasižiūriu kiek valandų ir garsiai nusikeikiu. Kur matyta, kad studentas keltųsi aštuntą valandą ryto? Paprastai keliuosi dvyliktą, nes į pirmas paskaitas niekas neina. Ech, ką padarysi, atsisėdu ant lovos krašto ir galvoju kodėl man reikėtų keltis. Bet niekaip neprisimenu. Pasiimu rankšluosti ir išeinu į dušą. O, Dieve, kaip gera rytais nueiti į dušą. Visą dieną pagyvina. Bet kad ir kaip stengiausi prisiminti, kodėl turėčiau taip anksti keltis niekas neatėjo į galvą. Na nieko. Apsivilkau ir atsidariau šaldytuvą. Ir kaip jus manot ką ten radau? O gi nieko, išskyrus butelį alaus ir pakelį pieno. Pagalvojau, kad būtų ne koks skonis gerti alų su pienu. Todėl sugalvojau pažadinti kambarioką:
- Pauliau kelkis! – tyliai surėkiau jam į ausį.
- Ko nori?! Ar žinai kiek valandų??? Kas su tavim negerai durniau tu?
- Nusiramink. Aš tik norėjau paklausti ar tau nereikia nieko iš parduotuvės. Nes nieko šaldytuve nėra.
- Nežinau, aš dar miegu. Atstok.- gana piktai atrėžė.
Palikau jį miegoti ir išėjau į parduotuvę. Kaip visada lifte sutikau kelias žavias merginas ir po trumpo flirto teko vienam eiti į parduotuve, nes jos mat ėjo į paskaitas. Po poros minučių grįžau į kambarį su pakeliu sausų pusryčių. Tik spėjau juos užsipilti pienu, kai atidundėjo kursiokai į mano kambarį:
- Sveikas. Tu dar nesusiruošęs? – paklausė draugas su keista skiautere ant galvos.
- Kur nesusiruošęs? – nesupratau ko jie nori iš manęs.
- Ar galit jūs tyliau? Dinkit iš kambario!!! – surėkė mano kambariokas.
- Ne negalim. – atsikirto kitas kursiokas.
- Kur nesusiruošęs? – pakartojau klausimą.
- Taigi egzaminas mums šiandien. Ar neprisimeni, kai vakar tau burbėjom?
- O, velnias. Visai pamiršau. Va kodėl turėjau keltis anksčiau. – suglumusiu balsu ištariau.
Aš griebiausi už kuprinės ir greit susidėjau reikiamą amuniciją. Nulėkiau prie kriauklės ir žaibo greičiu išsivaliau dantis. Net nepamačiau, kaip per pora minučių visi atsidūrėme autobuse, kuris važiavo į universiteto artimiausią stotelę. Bet tik įėjęs į auditoriją atsiminiau, jog nežinau kaip reikės egzaminą išlaikyti. Todėl atsisukau į draugus ir paklausiau:
- Ką nors įkalbėjot mums padėti?
Bet jie tik šelmiškai nusišypsojo ir tarė:
- Atsimeni, tas, ekonomistes iš septinto aukšto?
- Nu.
- Tai va jos mums ir padės.
- Kaip įkalbėjot? – niekaip negalėjau patikėti.
- Pažadėjom jas vakare nusivesti į barą ir už jų gėrimus mokėti.
- Aaa, aišku... jau numanau, kad brangiai atsieis. – būgštavau turbūt be reikalo.
Atsisėdau į vietą ir pasiruošiau ausines. Aišku pasimeldžiau, kad dėstytojas nepastebėtų. Nežinau ar patikėsit, bet egzaminą parašiau geriau nei tikėjausi. Labai jau daug žinojo tas meilus balselis. Taigi su gera nuotaika grįžom į baraką ir nuėjom pietų miego, nes taip anksti atsikėlę jautėmės apsnūdę, o dar žinojom, kad vakare teks eiti su merginom į barą.
Po kelių valandų pabudau. Dar buvo likę daug laiko iki vakaro, bet vis tiek apsitvarkiau ir kažkaip su nerimu laukiau vakaro. Kažkaip greit susirinko draugai ir patraukėme į barą susitikti merginų kurios mus išgelbėjo. Bet nuvykus į barą paaiškėjo, kad merginų yra trys, o mes penkiese. Tai aš žinoma pasielgiau, kaip džentelmenas ir palikau jas draugams (tikrai ne todėl kad jos buvo ne itin patrauklios ir priminė knygų graužikes), tiesiog prie kito stalo pamačiau daugiau merginų, kurios liūdėjo be vaikinų. Po poros minučių aš jau vieną buvau apsukęs apie pirštą. Nes ji man į ausį kuždėjo, kaip aš jei patinku. Dar po poros bokalų aš jau negalėjau nuo jos atsitraukti. Ji tiesiog lipo ant manęs. Kol galiausiai ji manęs paprašė ją palydėti į namus. Aš žinoma net nesuabejojau. Visą kelią iki jos namų ji man vis pliurpė apie save ir jos gerus ketinimus mano atžvilgiu. Aš buvau beveik devintam dangui. Net nepastebėjau, kaip atsidūriau pas ją kambaryje:
- O, matau gražiai įsirengusi. – iš neturėjimo ką paklausti išlemenau.
- Ai, ką tu, nieko čia ypatingo. Tiesiog su kambarioke tapetus pakeitėm. – išrėžė saldžiu balseliu.
- Mmm, o kur tavo kambariokė?
- Nesijaudink, ji išvažiavo namo, tik rytoj grįš.
- Hm... tai gal aš jau eisiu. Visgi tave palydėjau. Dabar neturi ko bijoti.
- O kaip aš viena miegosiu? Negi nesušildysi tokią šaltą naktį? – su tais žodžiais apsivijo mane savo kojomis.
Ką aš galėjau padaryti? Aš juk irgi žmogus. Ir aš pasinėriau į tą aistros sūkurį. Jaučiau kiekvieną jos kūno virpulį, kiekvieną atodūsį. Mano rankos švelniai slydo jos kojomis. Aš tiesiog valgiau kiekvieną jos kūno dalį. Tai nebuvo šiaip nuotykis, tai buvo kažkas daugiau... Aš visas virpėjau, kaip gitaros styga, kai ją paliečia žmogaus grubi ranka. Ji taip pat tuo džiaugėsi. Bent aš taip maniau. Kol visai netikėtai pajutau smūgį į nugarą. Aš iš tos nuostabos net nesupratau ar ji man trenkė, ar čia buvo dar kažkas....

Pasirodo mylėjotės gatvėje ir į Tave atsitrenkė troleibusas....
Vat neveltui Mikalda rašė, kad devyni vyrai vieną gaidį (gyvūną ne zeką) pjaus. Pareina studentai ir dar sukrenta pietų miego. Va būdavom kadaise jauni, pareini iš statybų plytų prisinešiojusi, valgyt padarai, pasimokai ir dar į šokius nakčia važiuoji, o rytą vėl 5,30 keliesi ir vėl į statybas.....

Patiko Tavo istorija, tik aišku tęsinio reiktų. Jei tai buvo ne troleibusas, tai kas???
Laukiam laukiam tęsinio. Čia dovanok, kad aš savo trigrašių įkišau