Nesamonė
Patikėsit ar ne, bet noriu su jumis pasidalinti viena istorija. Man nėra svarbu ar jūs patikėsit, tiesiog noriu papasakoti. Tikriausiai pirma reiktų prisistatyti. Aš esu paprastas žmogus, tiksliau studentas, kuris galvoja jog pasaulis gražus ir malonus. Bet dabar ne tai svarbiausia. Aš jums papasakosiu apie vieną studentišką birželio rytą.
Kaip visada pabundu rėkiant žadintuvui. Pasižiūriu kiek valandų ir garsiai nusikeikiu. Kur matyta, kad studentas keltųsi aštuntą valandą ryto? Paprastai keliuosi dvyliktą, nes į pirmas paskaitas niekas neina. Ech, ką padarysi, atsisėdu ant lovos krašto ir galvoju kodėl man reikėtų keltis. Bet niekaip neprisimenu. Pasiimu rankšluosti ir išeinu į dušą. O, Dieve, kaip gera rytais nueiti į dušą. Visą dieną pagyvina. Bet kad ir kaip stengiausi prisiminti, kodėl turėčiau taip anksti keltis niekas neatėjo į galvą. Na nieko. Apsivilkau ir atsidariau šaldytuvą. Ir kaip jus manot ką ten radau? O gi nieko, išskyrus butelį alaus ir pakelį pieno. Pagalvojau, kad būtų ne koks skonis gerti alų su pienu. Todėl sugalvojau pažadinti kambarioką:
- Pauliau kelkis! – tyliai surėkiau jam į ausį.
- Ko nori?! Ar žinai kiek valandų??? Kas su tavim negerai durniau tu?
- Nusiramink. Aš tik norėjau paklausti ar tau nereikia nieko iš parduotuvės. Nes nieko šaldytuve nėra.
- Nežinau, aš dar miegu. Atstok.- gana piktai atrėžė.
Palikau jį miegoti ir išėjau į parduotuvę. Kaip visada lifte sutikau kelias žavias merginas ir po trumpo flirto teko vienam eiti į parduotuve, nes jos mat ėjo į paskaitas. Po poros minučių grįžau į kambarį su pakeliu sausų pusryčių. Tik spėjau juos užsipilti pienu, kai atidundėjo kursiokai į mano kambarį:
- Sveikas. Tu dar nesusiruošęs? – paklausė draugas su keista skiautere ant galvos.
- Kur nesusiruošęs? – nesupratau ko jie nori iš manęs.
- Ar galit jūs tyliau? Dinkit iš kambario!!! – surėkė mano kambariokas.
- Ne negalim. – atsikirto kitas kursiokas.
- Kur nesusiruošęs? – pakartojau klausimą.
- Taigi egzaminas mums šiandien. Ar neprisimeni, kai vakar tau burbėjom?
- O, velnias. Visai pamiršau. Va kodėl turėjau keltis anksčiau. – suglumusiu balsu ištariau.
Aš griebiausi už kuprinės ir greit susidėjau reikiamą amuniciją. Nulėkiau prie kriauklės ir žaibo greičiu išsivaliau dantis. Net nepamačiau, kaip per pora minučių visi atsidūrėme autobuse, kuris važiavo į universiteto artimiausią stotelę. Bet tik įėjęs į auditoriją atsiminiau, jog nežinau kaip reikės egzaminą išlaikyti. Todėl atsisukau į draugus ir paklausiau:
- Ką nors įkalbėjot mums padėti?
Bet jie tik šelmiškai nusišypsojo ir tarė:
- Atsimeni, tas, ekonomistes iš septinto aukšto?
- Nu.
- Tai va jos mums ir padės.
- Kaip įkalbėjot? – niekaip negalėjau patikėti.
- Pažadėjom jas vakare nusivesti į barą ir už jų gėrimus mokėti.
- Aaa, aišku... jau numanau, kad brangiai atsieis. – būgštavau turbūt be reikalo.
Atsisėdau į vietą ir pasiruošiau ausines. Aišku pasimeldžiau, kad dėstytojas nepastebėtų. Nežinau ar patikėsit, bet egzaminą parašiau geriau nei tikėjausi. Labai jau daug žinojo tas meilus balselis. Taigi su gera nuotaika grįžom į baraką ir nuėjom pietų miego, nes taip anksti atsikėlę jautėmės apsnūdę, o dar žinojom, kad vakare teks eiti su merginom į barą.
Po kelių valandų pabudau. Dar buvo likę daug laiko iki vakaro, bet vis tiek apsitvarkiau ir kažkaip su nerimu laukiau vakaro. Kažkaip greit susirinko draugai ir patraukėme į barą susitikti merginų kurios mus išgelbėjo. Bet nuvykus į barą paaiškėjo, kad merginų yra trys, o mes penkiese. Tai aš žinoma pasielgiau, kaip džentelmenas ir palikau jas draugams (tikrai ne todėl kad jos buvo ne itin patrauklios ir priminė knygų graužikes), tiesiog prie kito stalo pamačiau daugiau merginų, kurios liūdėjo be vaikinų. Po poros minučių aš jau vieną buvau apsukęs apie pirštą. Nes ji man į ausį kuždėjo, kaip aš jei patinku. Dar po poros bokalų aš jau negalėjau nuo jos atsitraukti. Ji tiesiog lipo ant manęs. Kol galiausiai ji manęs paprašė ją palydėti į namus. Aš žinoma net nesuabejojau. Visą kelią iki jos namų ji man vis pliurpė apie save ir jos gerus ketinimus mano atžvilgiu. Aš buvau beveik devintam dangui. Net nepastebėjau, kaip atsidūriau pas ją kambaryje:
- O, matau gražiai įsirengusi. – iš neturėjimo ką paklausti išlemenau.
- Ai, ką tu, nieko čia ypatingo. Tiesiog su kambarioke tapetus pakeitėm. – išrėžė saldžiu balseliu.
- Mmm, o kur tavo kambariokė?
- Nesijaudink, ji išvažiavo namo, tik rytoj grįš.
- Hm... tai gal aš jau eisiu. Visgi tave palydėjau. Dabar neturi ko bijoti.
- O kaip aš viena miegosiu? Negi nesušildysi tokią šaltą naktį? – su tais žodžiais apsivijo mane savo kojomis.
Ką aš galėjau padaryti? Aš juk irgi žmogus. Ir aš pasinėriau į tą aistros sūkurį. Jaučiau kiekvieną jos kūno virpulį, kiekvieną atodūsį. Mano rankos švelniai slydo jos kojomis. Aš tiesiog valgiau kiekvieną jos kūno dalį. Tai nebuvo šiaip nuotykis, tai buvo kažkas daugiau... Aš visas virpėjau, kaip gitaros styga, kai ją paliečia žmogaus grubi ranka. Ji taip pat tuo džiaugėsi. Bent aš taip maniau. Kol visai netikėtai pajutau smūgį į nugarą. Aš iš tos nuostabos net nesupratau ar ji man trenkė, ar čia buvo dar kažkas....