Iš savo senos kūrybos perkėliau čia, kad nereikėtu ieškoti
ODE PLETKOMS
Net nežinau, kaip čia viską pradėsiu,
Skauda širdis, garbės žodis, padvėsiu.
Mielos merginos ir šauniosios damos,
Kodėl Jūs tokios, jūs — būsimos (esamos) mamos.
Reikia mylėti viens kitą ir gerbti,
Ir taip žemai nevalia nusileisti.
Visi mes suaugę ir žinom gyvenimą,
Meilės mes trokštam ir oro kvėpavimo.
Aš negaliu Jūs suprast, garbės žodis,
Gal man atskleis kas nors, kelią parodys?!
Jūs tokios švelnios ir žiaurios kartu,
Kodėl taip yra, Dieve, taip apmaudu.
Nėra būtybės pasauly švelnesnio,
Bet nėra kartu ir nieko žiauresnio.
Pavydas gal graužia Jus iš vidaus,
Gal Jums taip nebuvo, apkaltint ką nors??
Kam reikalingos tos apkalbos, pletkos??
Mielos mergaitės — Jūs tikros davatkos.
Kas buvo, tas buvo, atgal negrąžinsi,
Sakoma, varge tu žmogų pažinsi.
Jūs gretinėlė, iš kito pasaulio,
Reikia dalytis su vieta po saule.
Pamatėt Jūs kitą gyvenimą, ačiū,
Turit sakyti, Jūs puolate stačiai.
Reikia užuojautos šiek tiek turėti,
Reikia parodyti kelią, kur eiti.
Gal būt, gyvenimas duota išbandymą,
Jūs jo išsigandot, šlykštus gyvenimas.
Reikia užuojautos žmogui pareikšti,
O ne neapykantą savo išreikšti.
Juk ne pati taip žemai jinai puolė,
Buvo tokių, kur jai kelią parodė.
Juk pačiai krist taip žemai neįmanoma,
Buvo tokių, kas jai kelią palengvino.
Teisėt ją vieną, kitų neminėjot,
Kuo geresni JIE už ją??? PAGAILĖJOT???!!!
Mielos mergaitės, Jūs žinot išties,
Vienai padaryt nuodėmės neišeis.
Būkit malonios, sustokit ratu,
Mesk akmenuką, kuri be klaidų.
