Pagal mane, žmogui "demonystė" pasireiškia tada kai šis bando
kovot prieš supantį pasaulį itin sureikšmindamas (sudievindamas) save kaip unikalų dalyką jame, kur visi turi tenkint tik jo poreikius. Laukine, manau, kad tu irgi tą darai, nors ir rodos niekini žmogaus būtį kaip bereikšmę, bet, manau, čia ir yra nusivylimas, kad žmogus negali būti visavaldantis Dievas ir tėra rodos menkas varžtas Visatos mechanizme. Vėlgi priminsiu, kad aš Dievą įsivaizduoju, kaip visa vienijantį, o dar tiksliau sakant visa esančią Vienybę, kur
kiekvienas yra (nelyginama pagal savo materialią reikšmę) Dievo dalis ir kur nei vienas ir NIEKAS atskirai nėra Dievas (nei žmogus, nei žilagalvis senis, nei joks pranašas, nei joks kitoks objektas). Ir mes neesam niekingi, nes vistiek atliekam kažkokį savo svarbų darbą bendram plane. Net menkiausi augalai ir gyvūnai yra svarbūs, be kurių ir mūsų - "dievų" nebūtų
, kaip tais galvoju, kad jokiu būdu nereikia nieko atskiro garbint (nes tai stabmeldystė), bet reikia jaust tiesiog "rispektą" tiek savo gamtai, tiek maistui (juk dar ne taip seniai prieš valgį žmonės sugebėdavo už jį padėkoti
Dievui , nepaisant to, kad
materialiai jį ir uždirbo patys, esmė ne tame), kaip kad reikia mokėt jausti pagarbą ir savo gyvenimui bei sau pačiam, nepaisant to, kad su savo rankom tiesiogiai gal ir nevaldom Visatos ir nežaidžiam su ja kompiuterinio žaidimo
. Manau, didžiausia nuodėmė, šventvagystė prieš Dievą ar kaip bepavadintum tai yra tik niekinimas, bet ko kas šitame šou vyksta