ateiste rašė:
na siek tiek pavydeti tikrai yra naturalu, nors ir kaip kazkas sake, kad zmogus ir meile ne daiktas - nera tavo nuosavybe, bet jeigu tikrai zmogus rupi, tai nenori jo prarasti. zinoma, kai tas pavydas reiskiasi vsir, tai manau, kad santykiuosi arba pacio pavydincio zmogaus viduje yra problemos. bet nenoriu pritarti melynakei, kad nuo pavydo blogai tik tam, kuris pavydi, nes tas kuris pavydi, gali tokias scenas kelti ir tokias nesamones daryti tam zmogui, kurio pavydi, kad cia jau tada kyla klausimas, kuriam blogiau...
Zinoma, pavydas gimsta tuomet, kai viena puse kazko nezino arba nepilnai zino apie kita puse. Bendraujant su priesingos lyties asmenimis, tas pavydas pasireiskia greiciau kaip pavyduliavimas. As, pavyzdziui, imu pavyduliauti, kai mano draugas skaito savo internetini pasta: kas zino, kokios Amerikos poniutes ir apie ka jam raso, ir po to- kokius planus jis gali is to suregzti? Zinoma, as to savo draugui niekuomet nesakau, taciau karta, radus galimybe ilindau i jo elektronini adresa ir perziurejau visus laiskus. Ir ka, gi: vienas buvo nuo buvusios zmonos, o kitas nuo dukters, dar kiti siule pirkti masina(mano draugas iesko Suburbian tipo masinos)Taigi, pagrindo pavydui kaip ir nebeliko,taciau noras dar ne karta patikrinti jo elektronini pasta, neisnyko.