Mes susituokę jau septyni metai ir turime keturis vaikus, mažiausiam dabar greit bus du metukai. Tai štai ką norėjau parašyti dėl bendravimo sunkumo iš skirtingo didžio šeimų: vyras yra vienturtis, aš iš didesnės šeimos. Tai tikrai turėjo nemažai įtakos mūsų bendrajam gyvenimui. Vienturčiai tikrai nemoka dalintis ir sunkiai skiria laiką kitam, nesuvokia pasiaukojimo reikšmės. Jų visas laisvas laikas skirtas tik jiems, jie unikalesni ir gali net žeminti kitą, o apie pagalbą nėra ko svajoti. Kiekvieną norą išspręti problemą vertina kaip kritiką ir reaguoja į tai agresyviai, o iškilusias bendras problemas vengia spręsti - geriau to nematyti, pabėgti. Juk jis idėjų žmogus, jokios atsakomybės, kad turi rūpintis šeimos materialine gerove, keturių vaikų išlaikymu (praradęs darbą, šešis mėnesius visai neieškojo darbo - įpratęs, kad mama siunčia pinigus iš Amerikos). Koks jis vyras, jei išplaus puodą ar, paėmęs vaiką ant rankų, jį pasupuos. Ir liūdniausia tai, kad jam taip bėgant nuo problemų, jos įsikverbė giliai po šeimos pamatais. Taigi pirmuosius tris vaikelius galima sakyti auginau be jo pagalbos, o jei paprašydavau pagalbos, tai puldavo muštis. Nuo vaikų bėgdavo pas draugus arba kitur, jautėsi kančių vyru, nes negalėjo ištverti nei vieno vaiko riksmo. O apie šeimą rašydavo gražiausius straipsnius, prie kitų elgdavosi kaip geras tėvelis, ir visi aplinkiniai vadindavo jį angelu. Tai mane labai stebino. Kadangi esame katalikiška šeima neskubėjau skirtis, be to, galvojau vis tiek praregės,vis tiek yra riba ties kuria sustos ir susimątys: kodėl, nors aš ir kiaulė, ji vis tiek mane myli, ištveria ir visa tai iškenčia. Bet tas supratimas taip ir neatėjo net tada kai jam atleisdavau smurtą prieš mane, net tada, kai nesirūpino manimi kai sirgau ir nualpau ant gridų su kūdikiu ant rankų, net tada jis ramiai skaitė knygą ir nesureagavo. Vyriausias vaikas, daugiausiai patyręs smurto ir nemeilės ėmė maldauti kad negyventume su tėveliu, be to, neseniai sužinojau, kad jis man neištikimas (pats man prisipažino). Supratau, kad visą tą laiką gyvenau ir tikėjau meilės iliuzija, aukojausi ir gyvenau dėl jos, apgaudinėdama save ir vaikus. Norėjau tikėti mūsų šeimos idile... Tai buvo smūgis, išmušęs pagrindą iš po kojų, nors tą nujaučiau seniai, nes matydavau jį prie internetinės pornografijos, bet bereikalo įtarinėti nenorėjau. Toliau taip tęstis negalės, paskiau sau. Iš pradžiu norėjau pasidaryti sau galą, planavau savižudybę, tikėjimo nebeliko... Sustabdė vienas kunigas. Tada pasakiau vyrui arba skyrybos (šis žodis įvarė jam siaubą), arba jis keičiasi iš pagrindų, atsisako savo paugliško gyvenimo. Dar ėjau pas psichologus, įrodinėjau, kad dėl šeimos verta tai padaryti, man sunkiai sekėsi: atrodė, kad jis nesupranta apie ką aš kalbu,bet skirtis kategoriškai atsisakė. Tik kai nuplėšiau jam kaukę prieš draugus, prieš žmones, kurie laikė jį angeliuku, o mane beviltiška depresuotoja, tik tada jis pasakė: Aš neišmokytas mylėti, nes augau vienas. Neišmokytas su kitu dalintis nei džiaugsmu, nei liūdesiu. Aš nemoku išreikšti meilės darbais. Tik tada jis pasiryžo atsisakyti alkoholio, kuris apnešdavo akis migla ir migdė sąžinę. Ir dabar jis mokosi, kad ir sunkiai, aktyvios meilės. Suteikiau jam dar vieną šansą. Viltis tenumiršta paskutinė.
|