Tai kad tu istoriju tiek daug,kad nezinociau nuo ko ir pradeti ),nes pati jau tranzuoju nuo kokiu 16 metu..Tiesa,paskutinius ketverius metus jau nebe taip aktyviai..Paskutini karta tranzavau vasara Lietuvoje..Pasimetem su broliu Kaune,o pas ji pasiliko mano pinigine(mobilaus as neturiu)..Vat ir teko tranzuoti i Kedainius..Gera buvo-kaip senais gerais laikais ..Tractor teisus,tokios keliones tikrai ispudingos ir ju metu patirti nuotykiai ilgai dar uzsilaiko atminty..

Ok, tada pradėsiu aš. Nuo bene linksmiausios istorijos, kurią teko patirti

Tai va, važiavom Latvijoj, su draugeliu. Tos dienos startas - Ryga, tikslas - Talinas, pirminis punktas, į kurį važiuojame - Valmiera (Panevėžio didumo miestas, bene antras pagal svarbą Latvijos pramonėje).

Kaip prasidėjo diena ir kiek kilometrų sukorėm, nesvarbu, įdomu tik tai, kad latviai paprastai tranzuotojus ima lengvai, tačiau mažam atstumui, kokiems 5-15km, ilgesniems nuotoliams - retai kada pasitaiko.

Taigi, gabalą kelio jau pravažiavom, stovim pakelėje, vakarėja... Stabdom visus - ir traktorius, ir sunkvežimius, ir, žinoma, lengvąsias mašinas - bile tik kas pevežtų bent truputį.

Pro šalį važiuoja sunkvežimis, rusiškas "Zil". Vairuotojas į mus, jį stabdančius, pasižiūri, kaip į durnius ir ramiai nuvažiuoja toliau. Po pusės minutės sustoja kažkokia mašinytė ir mus paima. Nuveža kokius 10 km, aplenkia tą "Zil", paleidžia. Mes stabdom toliau. Vėl tas pats "Zil". Vairuotojas vėl į mus pažiūri kaip į durnius ir nuvažiuoja pro šalį. Tiesa, kažkaip įtariai pažiūri. Mes vėl sustabdom mašinytę, per kokius 10 km mes aplenkiam tą sunkvežimį ir mus vėl paleidžia. Vėl stabdom sunkvežimį. Jo vairuotojas mus vėl pastebi, apsimeta, kad mūsų nėra ir su stikliniu žvilgsniu pravažiuoja, jokiu judesiu neišsiduodamas, kad mus mato. Mes vėl susistabdome mašinytę, vėl aplenkiame, vėl stabdome... Sunkvežimio vairuotojas pamato mus iš tolo, iš tolo padidina greitį, pralekia, lenkdamas mus taip, kad tik išliktų kuo toliau, išvažiuoja net į priešingą eismo juostą. Aišku, mes vėl susistabdome mašinytę, vėl kokie 10 kilometrų, vėl stabdome sunkvežimį "Zil". Vairuotojas, kaip suprantame, greičio buvo nenumetęs, pamatęs mus iš tolo paleidžia vairą, atsistoja, ir mosuoja, kažką rėkdamas, mosuoja abeim rankom ir rėkia, nežiūrėdamas į kelią, o tik į mus. Pralekia. Mums jau net baisu, jis vos neužlėkė ant mūsų. Mes vėl susistabdome mašinytę... Na va, jau matosi ir Valmieros pakraščiai. Mes vis dar tranzuojame. Vėl tas pats sunkvežimis. Mes vėl jį stabdome, tiesa, pasiruošę, jei kas, šokti kuo toliau nuo kelio. Sunkvežimio vairuotojas pamato mus iš tolo, rankos spaudžia vairą, kojos spaudžia gazą. Jis lekia į mus, bet likus kelioms sekundėms, apsigalvoja. Ar jūs matėte kada nors sunkvežimį, kuris ant plento apsisukinėja, naudodamas šoninį slydimą? Dūmų kamuoliai ir sudegusios gumos smarvė, sunkvežimis apsisuka, nulekia į kažkokio pusiau apleisto sandėlio kiemą, išmušdamas pusiau pravirus vartus... Dingsta... Mes bandome tranzuoti toliau, bet mums nesiseka. Mes lėtai einam pro Valmierą, apvažiavimo keliu. Po kokios valandos vėl važiuoja tas pats sunkvežimis. Iš lėto. Lėtai lėtai. Vairuotojas apsimeta, kad mūsų nemato, tiesa, lėtai pravažiavęs, staigiai didina greitį ir nurūksta tolyn. Tą vakarą mes nieko daugiau nesutranzavome. Naktį lauko pelės apgraužė mūsų dešrą.

Keistas tas vairuotojas ..Siaip jau sunkvezimiu vairuotojai gan noriai ima tranzuotojus.Beto,keliaujant sunkvezimiu galima iveikti ilgesnias kelio atkarpas.Karta is Cekijos i Lietuva tokiu budu per pusantros paros grizom..Ir vairuotojas toks fainuolis pasitaike .Tiesa,as tada dar nekalbejau angliskai,tik-rusiskai ir lenkiskai,o jis,budamas ceku,tik-vos vos lenkiskai..Ale kazkaip susikalbejom ..
O kita karta,kai su keliais draugais Paryziu palikinejom,uzsukom i toki bariuka alaus atsigerti.Ir kazkaip mes ten uzsisedejom,nes kai pasiekem autostrada,jau buvo suteme.Kadangi tamsiu paros metu susitranzuoti automobili gana sunku,teko statyti palapine kelyje.Lietus dar tuo metu siaute..Sugulem mes keturiese dvivieteje palapineje,bet kad uzmigtume.. ..Mat visa nakti kazkas aplink palapine krebzdejo ir mumi gasdino..O kai prasvito,pamatem,kad nakvojom netoliese savartyno..Musiau,ziurkes mums miegoti neleido ..Brrr..ir dabar siurpas kunu pereina,kai ta nakti prisimenu..

Na, matai, Laukine, ten buvo ne fūros, o šiaip paprasto vietinės reikšmės savivarčio vairuotojas

O man kraupiausia nakvynė buvo kartą toj pačioj Latvijoj. Iš Rygos (tiksliau, iš Jūrmalos) tranzavom link Klaipėdos, palei jūrą. O ten yra tokia pelkė, latviškai Kemerų Smaradės Raists, ar kažkaip panašiai vadinasi Žodžiu, kokio šimto kilometrų ilgio juosta pajūryje, kuri yra maždaug per metrą žemiau jūros lygio. Vanduo nenuteka, o nuo jūros apsaugo tik pakrantės kopos. Keliasdešimt kilometrų ilgio ruožas ten išvis unikalus: visi keliukai - tai maždaug 1-2 metrų aukščio pylimai, jiems iš šonų - vanduo, iš kurio auga kažkokie alksniai, viksvos ir pan.. Plentas - irgi pylimas, tik kiek aukštesnis, tarpais net 3-4 metrų. Namai statomi ant mažų kalvelių, kurias vietiniai dirbtinai supila.

Taigi, 11 valanda vakaro, mus išleidžia ant plento. Šalikelė - 30cm pločio ruoželis. O už jo - status, veik vertikalus šlaitas, tiesiai į vandenį. Plentu viena po kitos lekia fūros. Mes bandom tranzuoti, nesiseka. Lėtai einam, tikėdamiesi, kad gal surasim vietos, kur atsigulti. Per kelias valandas nueinam kokius 10-12km (atstumas pagal žemėlapį), ale visur tas pats. Galų gale nusprendžiame, kad teks susirasti kokį nykesnį, rečiau važinėjamą keliuką ir ant jo miegoti... Aplinkui - speičiai uodų, o mes kėlėmės 5 ryto ir tą dieną pėsčiomis sukorėme visų laikų savo rekordą - pagal žemėlapį sudėjus pėsčiomis nueitas atkarpas, gavosi apie 60-70 kilometrų, žodžiu, beveik visą laiką ne tiek važiavom, kiek tapnojom (tarp kitko, apie tokio vaikščiojimo pasekmes kojytems - tai jau kita kalba)... Žodžiu...

Visgi, mums pasisekė, mus kažkoks vyrukas paėmė, nuvežė apie 30km, į tos Kemerų Smaradės pelkės pakraštį. Miegojom šalikelėje, ant gana nuožulnaus šlaito, susivynioję į pledus. Šlaito apačioje irgi buvo vanduo, tik negilus - maždaug 10-20cm, latviai ten kažkokias viksvas augina ir jose karves gano. Už metro nuo galvų jau buvo asfaltas, visą naktį lėkė fūros, ale tai irgi buvo nebaisu... Bent jau įmanoma miegoti, tiesa, reikėjo nuolat per miegus kopti į kalną Paryčiais kažkoks latviukas, važiavęs pro šalį, pastebėjo mus miegančius, priėjo ir ėmė baksnoti, kažką veblendamas (kažkodėl pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai): "co to taki, mertviaki shroniony, bandziugy zabyly, blabla blabla...". Kai draugelis atsibudo ir sumurmėjo "ko čia nori, tu durnas gal?", latviukas ėmė klykti ir, griebęs dviratį, nušuoliavo.

Kartą kai tranzavau, susidūriau su seksualiniu maniaku. Jis prašė, kad padėčiau jam "nuleisti" ir klausė, ar esu mačius didesnių "pimpalų" už jo. Bet nelabai į tai reagavau, nes tuo metu norėjau kuo greičiau atsidurti Klaipėdoje. Paskui, kai galvojau apie visa tai, buvo juokinga.

Oj,teko ir man su tokiais nevidonais susitikti..Studiju laikais tranzavau is Kauno i Kedainius ir sustojo du tokie pagyvene vyrukai dvokiantys alkoholiu.Jau isedusi i automobili,suvokiau,kad geruoju si karta man nesibaigs..Mat vairuotojas pradejo kazka porinti,tipo ''mes tik uzsuksim namo kelioms minutem,o poto tave parvesim..''.Kol as kuriau planus kaip cia man geriausiai butu pabegti,privaziavom ir ju namus.Vienas vyrukas isejo i parduotuve,o kitas pasiule man uzeiti i vidu..kalbedamas kazka panasaus i ''as niekada nebuvau su studente..'',''tu tokia grazi'' ir t.t.Tada jau as pradejau burti,kad ir man patinka vyresni vyrai,bet siandien as labai skubu namo,nes turiu seimininiu rupesciu ir pan.Apsiverke vyrukas,aciu man pasake,taksi iskviete,uzrase savo telefono numeri ir dar 100 doleriu dave(musiau,mane,kad tikrai pas ji grisiu).. ..
Ta karta namo grizau autobusu,o savaitgaliu su draugais tuos pinigus vejais paleidom..
Dabar sypsena veide atsiranda ta nuotyki prisiminus ,nors tada nelinksma buvo..

Man tai kraupiausiais psichas pasitaikė, kai iš Varėnos tranzavau į Vilnių, apie kokius 1995 ar pan... Žodžiu, vienas iš dalykų, kuris įstrigo: vyrukas turėjo mobilų telefoną - negirdėtas tais laikais dalykas. Tiesa, tokį, kokių paskui nepasitaikė pamatyti - didumo, kaip normalus telefonas, su rageliu atskiru nuo pagrindinės dalies... Būdavo tais laikais tokių aparatų, o plytos tai vėliau jau pasirodė

Taigi, sustoja žiguliukas, patiuninguotas biškį, ale senutis. Važiuojam. Greitai. Nežinau, matyt gerai tiuninguotas buvo tas žiguliukas, ant kokio 140-150 tarpais ištempdavo. Įdomumas tas, kad buvo rytas ir kaip tik pradėjo kaitinti saulutė. O vyrukas - apsirengęs šiltai, kaip iš žvejybos. Normalūs džinsai, vilnonis megztinis... Ir jis, nesustodamas, net beveik nepristabdydamas, ĖMĖ PERSIRENGINĖTI. Pirmiausiai - megztinį nusivilko, paskui - kelnes, tada apsimovė šortus... Įsivaizduojate, kaip persimaudinėja kelnes vairuotojas, lekiantis kokiu 120 km/h greičiu? Šortus rado tarp kažkokio šlamšto, besimėčiusio ant galinės sėdynės. Po tą šlamštą irgi knaisiojosi, lėkdamas 120 km/h... Bet topai prasidėjo, kai jis ėmė akrobatiškai nusivilkinėti marškinius, o paskui - mautis per galvą kažkokią maikutę, lenkdamas kitas mašinas, o vairą laikydamas kojomis. Žodžiu, kai išlipau, pasidarė labai lengviau...