Taigi, sakyčiau, kad vertėtų identifikuoti tiksliau tuos kelis organizatorius, kurie inicijavo Lietuvių valstybės atgimimą neojudaistinėje formoje. Mano manymu, įdomiausios asmenybės būtų Vilniaus Gaonas bei Salanteris: pirmasis įkūrė slaptą kabalistų organizaciją, vykdžiusią kalbos bei kultūros studijas, inspiravusias vėliau atsiradusį modernų kalbotyros mokslą (sanskrito bei baltų kalbų profesoriaus, Šveicarijos žydo Ferdinand de Saussure bei vėlesnių jo pasekėjų - Leonard Bloomfield, Roman Jakobson, Michael Silverstein darbai) ir lingvistinius eksperimentus, įskaitant ir Esperanto bei šiuolaikinės lietuvių kalbos atsiradimą, o antrasis - greičiausiai sukūrė Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdžio koncepciją.
Truputį plačiau apie šias dvi istorines asmenybes:
Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720-1797), pramintas Vilniaus Gaonu (Išminčiumi). Jo žinios buvo tiek gilios, tiek ir universalios, jis sukūrė veikalų visose žydų mokslo srityse: nuo Šventojo Rašto komentarų iki hebrajų kalbos gramatikos, nuo kabalos iki biblinės geografijos. Didžiausias Gaono pasiekimas – Babilono Talmudo redagavimas ir komentavimas; po Gaono mirties visi šio Talmudo leidiniai spausdinami su jo pastabomis. Talmudo teksto nagrinėjimo metodą, sukurtą Vilniaus Gaono, dėstė jo mokinys Chajimas iš Voložino (1749-1821) specialiai tam jo sukurtoje ješivoje, į kurią studijuoti atvykdavo mokinių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Chajimas iš Voložino pavertė tradicinę religinę mokyklą dvasine akademija. Voložino ješiva tapo pirmąja tarp išgarsėjusių visame žydų pasaulyje Lietuvos ješivų – Miro, Telšių, Radunės, Panevėžio ir kitų. Kai kurios jų ir šiandien tęsia savo veiklą JAV ir Izraelyje.
Izraelis Lipkinas, pramintas Salanteriu (1810-1883). Salanteris buvo etinio sąjūdžio musaras įkūrėjas, be to, pats jis buvo didžiausias moralinis autoritetas; apie jo nepaprastas dvasines savybes sklido legendos.
----------
Dar keli istoriniai faktai, verčiantys susimąstytii: įkūrus nepriklausomą Lietuvą 1918-aisiais buvo įkurtas ir atskiras ministro žydų reikalams postas. Pirmuoju ministru tapo gydytojas Jokūbas Vygodskis, vienas autoritetingiausių litvakų - visuomenės veikėjų. Vyriausybei persikėlus į Kauną, J. Vygodskis nepanoro palikti savo bendruomenės, jis liko jai vadovauti, o ministru buvo paskirtas dr. M. Soloveičikas. Abu šie ministrai, reikia manyti, padarė didžiulę įtaką lietuviškumui puoselėti bei platinti. Paminėtinas jau vien toks faktas, kad atgavus Vilniaus kraštą, Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis momentaliai pakito, labai greitai apie pusę gyventojų ėmė sudaryti lietuviai - buvę žydai.
Ir dar vienas pastebėjimas iš gilesnių, istorinių laikų: ar atkreipėte dėmesį, kad lietuvių didieji kunigaikščiai visi buvo barzdoti, nešiojo peisus? Išimtį sudarė vienintelis Vytautas Didysis, kuris, kaip įtaria istorikai, buvo eunuchas, todėl neturėjęs vaikų. Tai daug ką sakantis faktas, juolab, kaip žinome, judaizmo menkiau paveiktoje Žemaitijoje kaimo vyrai barzdas ir kirpdavosi, ir skusdavosi, tuo tarpu labiausiai judaizuotame Vilniaus krašte bene kiekvienas kaimietis nešiojo ir barzdą ir peisus, kaip toje dainoje "lietuviai barzdočiai dūmoja". Barzdoto lietuvio įvaizdis akivaizdžiai atėjęs būtent iš žydų, kuriems barzdos buvo privalomos dėl religinių priežasčių.
|