Ne ne aš kalbu apie tai, kad tikrai suasmeninau ir taip suklydau kalbėdamas apie tą dainelę su žydu (pamatęs tavo žydelio pasakos paaiškinimą, supratau, kad neabejotinai klydau ir čia jau kaltas mano asmuo ). O konkrečiai apie simeotiką tikrai per menkai žinau, net nepretenduoju į jos aiškinimą, aš į šią temą kaip žinai perėjau iš kitos, kuriuose buvo kalbėta apie archetipus, todėl kiek kitaip vertinau pačią analizę. Ai gili tema ir offtopic, todėl nesvarbu.

Kitavertus labai įdomus dalykas ir ta semiotika. Ir vistik aš nenoriu sutikt su tuo, kad tokiu būdu yra viskas išsprendžiama tarsi matematiškai, nes net nedidelis interpretacijos įvedimas (kaip, kad kalbant apie žydelį įvardijama kad jis lipa viršun, nors tas neminima, o tai labai svarbu kontekste) gali smarkiai iškreipt pačią mintį. Tokiu būdu gali rastis gana daug labai skirtingų aiškinimo variacijų. Net viską lipinant tik iš esamų - veiksmų, simbolių (daiktų, veikėjų), aplinkos ir minimo ryšio tarp jų, gali gautis daug įvairių variantų.

Neabejotinai, kaip ir kitose srityse, čia nemažai vietos asmeninei interpretacijai Tiek, kad taisyklių dėka, šiosios interpretacijos gaunasi labai aiškiai kontroliuojamos - pernelyg nenuklysi

Va, dar vienas, klasikiniu tapęs pavyzdys, tiesa, jau be semiotinės analizės - tiesiog, kaip kinta įvykiai, kuriuos aprašo liaudis:

1440 m. spalio 26 d. už satanizmą ir 140 vaikų nužudymą pakartas prancūzų maršalas Žilis de Rė (Gilles de Rais). Jam pateikti kaltinimų tarpe buvo homoseksualizmas, žmogžudystės, pedofilija, vaikų kankinimai, kruvini ritualai, satanizmas. Pats Žilis de Rė teisme teigė, kad žudydamas vaikus ir gerdamas jų kraują jis, esą, tikėjosi išsaugoti jaunystę. Kartu su juo buvo pakarti ir keli bendrai.

Žilio de Rė pilies rūsyje buvo atrasta daugybė vaikų lavonėlių, daugiausiai - su nukapotomis galvomis, aukų tarpe buvo net ir kūdikių. Labiausiai visus nustebino tai, kad iki pat suėmimo Žilis de Rė buvo laikomas vienu iš garbingiausių Prancūzijos žmonių - didžturtis, kuriam pagarbą reikšdavo pats karalius, Žanos D'Ark bendražygis, kartą išgelbėjęs ją iš anglų nagų, žmogus, kurio dėka Prancūzija išlaikė valstybingumą. Viena Žilio de Rė išvaizdos detalė - jis turėjo violetinę, veik mėlyną barzdą.

----

1697 Šarlis Pero (Charles Perrault) išleido knygelę "Motulės Žąsies pasakos" ("Les Contes de ma mère l'Oye"), kur buvo ir pasaka "Mėlynbarzdis" ("La Barbe Bleue"). Pasaka buvo užrašyta iš liaudies pasakojimų, kraupi, bet su laiminga pabaiga. Maždaug tokia:

Kartą gyveno turtingas riteris, Jis buvo labai baisus, turėjo mėlyną barzdą. Buvo vedęs kelis kartus, bet niekas nežinojo, kur jo žmonos dingo. Kartą jis užsimanė vesti ir nuėjo pas ne itin turtingus kaimynus, prašydamas vienos iš jų dukterų rankos. Visos dukterys atsisakė, tik jaunėlė sutiko tekėti. Ištekėjusi, apsigyveno pas jį pilyje.

Labai greitai Mėlynbarzdžiui teko išvykti į kitą šalį. Jis davė visų pilies kambarių raktus savo žmonai, tačiau prisakė niekad neiti į vieną iš kambarių.

Vos tik jis išvyko, jaunoji žmona pasikvietė į svečius seserį, kuriai ėmė rodyti rūmus. Toji ėmė klausinėti, kam skirtas mažasis raktelis, o sužinojusi, kad nuo uždrausto kambario, įkalbėjo Mėlynbarzdžio žmoną, kad reikia pamatyti, kas yra uždraustame kambaryje.

Vos tik atvėrė kambario duris, žmona pamatė kraujo klaną ant grindų, o ant sienų buvo sukabinti buvusiųjų Mėlynbarzdžio žmonų lavonai. Išsigandusi, moteris išmetė ant grindų raktelį nuo durų, o kai jį pakėlė ir užrakino duris, pamatė, kad ant raktelio liko kraujo dėmės. Pabandžiusi nuplauti raktelį, pamatė, kad dėmės nenusiplauna.

Staiga moterys išgirdo, kad parjoja Mėlynbarzdis ir puolė slėptis, Mėlynbarzdis tuo tarpu išlaužė užrakintas duris, puolė moteris ir jau norėjo nukirsti joms galvas, bet tuo metu atvyko moterų broliai ir sukapojo piktą vyrą.

Po vyro mirties moteris, paveldėjusi didžiulius turtus, ištekino savo žmoną ir apdovanojo brolius, o pati susirado mylintį vyrą, su kuriuo vėliau laimingai gyveno.


Pasaka apie Mėlynbarzdį buvo žinoma ir gerokai anksčiau, nei ją užrašė Šarlis Pero, bent jau prancūzų literatūroje šis personažas laiks nuo laiko būdavo paminimas, kaip liaudies pasakojimų pabaisa. Kurį laiką skirtingos pasakos versijos būdavo aptinkamos ir po Šarlio Pero pasakų knygos išleidimo. Yra žinoma, kad ankstesnėse, iki Šarlio Pero buvusiose versijose, Mėlynbarzdis ir ėsdavo vaikus, ir kartais būdavo raudonbarzdžiu, o dar ankstesniais laikais - grobdavo ir žudydavo vaikus, kol buvo nudėtas miestiečių (tai jau istorija, artima realiai).

Pasakos, kur yra slaptas pilies kambarys, kuriuo nevalia atrakinti, yra daugelyje tautu. Manau esme - jei tau liepta privalau paklusti savo ponui/vyrui/zmonai/tevam/.... Nes dazniausiai tas kambarys buna kazkieno tai nuosavybe. Kiekvienas turi teise i privatuma. O tokie ziaurus vaizdai buna, manau, kad vaikams baisisu ir idomiau butu.

Nagi, tu visai paaiškinai kai kurias Žilio de Rė istorijos pasikeitimų priežastis. Bet kaip keitėsi pati istorija, kokia neįtikėtina transformacija, a?

Kaip sakant, karstas ant ratukų - tai dar atsekamas pokytis, o štai čia - jei nebūtų dokumentuota, neturėtumėm jokių šansų nustatyti, kas išties yra pasakojama.

As irgi atsimenu kraupias istorijas apie juodaja ranka, kuri ateina neaiskiom, gasdinanciom aplinkybem tiesiai i tavo namus, ir gresia kazkuom neapibreziamai blogu, siaubingu. Is tikruju, man vaikui jos buvo bauginancios.
Kazin, kokias istorijas ir pasakas vaikai siais laikais viens kitam pasakoja?

Visgi dėl to karstuko tai aš beveik esu tikras, kad ten nėra jokios gilios sąmoningai paslėptos minties, tačiau neesu tikras ar nėra nesąmoningų atspindžių būtent susijusių su mūsų tautos patirtim ir jos kolektyvine pasąmone. Šiuo atveju interpretacijos (kuo įvairesnės tuo geriau) tampa labai naudingais dalykais, galinčiais padėt atkapstyt tuos galimai nesąmoningai išreikštus atspindžius.

O va dėl pasakų šiais laikais, manau nelabai tas yra apskritai, kada atsirado kompiuteriai dauguma vaikų bendrauja per žaidimų istorijas ir jų motyvus. Na va nebent trumpi Chuck Noris nuotykiai palyginus neseniai buvo labai išpopuliarėję . Kažkaip labiau vyrauja juokai (dažnai net labiau patyčios), o baimės poreikį matyt kažkas kito kompensuoja, gal taip pat gan populiarios konspiracijos teorijos, ypač apie ateivius ir pan.? Yra juk tokių gan populiarių.

samokslo teorijos labiau suaugusiems skirtos speciau.
Tai vis delto, gal kas zinote, kokios siuolaikines "kiemo" pasakos? ar is tikruju tokiu nera?