Patys gerai suvokiame, kad niekada kaimas nebuvo prilygęs miestui ir niekada jam neprilygs, nes juos skiria ypatingos priešybės.

MIESTAS — traukia malonumai, laisvė, nepriklausomybė, nuotykiu aistra, informacija,
o KAIMAS — darbas.
Sunkus ir monotoniškas, purvinas darbas; vergyste žemei, pilnas užimtumas, informacijos stoka. Jame nera nei nuotykių, nei aistrų,nes visą laiką kaimo žmogus kaustomas prie žemės.

Visą laiką, patys žinome ir suvokiame, kad miestai į kaimą žiūri su savita panieka, su pasišlykštėjimu...
Bet KAIMO žmogus žiūri į purvą, bet jame regi auksą... jis žiūri į š..., bet jame regi savo gyvenimą — purviną, varganą, pasmirdusį mėšlu... Jam šis kvapas patinka, jis kitoks nei miesto žmogus... Jis jaučiasi pats laimingiausias, nes tai jo gyvenimas...

Štai palyginimas kaimo ir miesto žmonių santykių... Kokia jūsų nuomonė apie kaimo ir miesto dviprasmybę

Huh... Aš tai gyvenu mieste, tačiau kažkaip... Na, norisi savo žemės lopinėlio, kur galėtum išeiti... Ir pečiuko... Ir gamtos aplinkui...

O mieste - nuolat į darbą, nuolat skubėti, miegoti po 4 valandas į dieną, kvėpuoti užterštu oru, gyventi spūstyje, valgyti puvenas iš parduotuvių...

Noriu į kaimą

Aha ..Basomis kojomis rytais vaikscioti rasota zole,siene voliotis,vistas darze vaikytis,silta karves piena gerti,skinti oboliuos nuo obels,rugiuose vasilku ieskoti;kaime visi pazystami,nereikia duru rakinti,uzklupus bedai subegs visi kaimynai ir suras sprendima bet kokiems rupesciams;ziemos metu vakarus leisti prie peciaus.. ech..
O miestas man-tarsi kita civilizacija ..

Kaip tu idealizuoti kaimo gyvenima.... duris rakina... ir dar kaip... nes pijokas kaimynas viska gvelbia, kad tik prasimanytu babkiu pilstukui, niekas nepuola padedi bedoje, ypac jeigu del to gali pats nukenteti, o be to, visi pazistami tik mirstanciuose kaimuose, kur niekas naujas neatsikelia, o jeigu kaimas netoli kokio didmiescio ir dar daugiau nei 20 trobu, tai ne tokie visi ir pazistami... Siaip as iki mokyklos gyvenau kaime ir dar daznai nuvaziuoju i ta vaikystes kaima. Patraukli kaimo romantika ir ramybe gali patenkinti na savaite...dvi...
Laukine, rasai apie silta karves piena.... taip, ji malonu gerti, bet iki tol dar turi ji isgauti - o karve su sudina uodega tau akis dauzo arba meslina koja i pieno kibira istato, kol tu melzi... arba dar ragu i sona duria, visko buna, taip kad kaimo grozis grazus, kol nesusiduri su juo Nors... cia greiciausiai priklauso nuo zmogaus. vienas mano pusbrolis turi 160 hektaru zemes.. aria kaip kurmis, malonumu beveik nemato, o ir babkiu per daug neuzkala, bet sako "negaleciau gyventi be zemes ukio, nekenciu miesto, man gerai kaime". nors man pasiziurejus i jo gyvenima siurpai nugara begioja... o jam gerai
Zinoma, nuvaziuoti i kaima savaitgaliui visai faina, bet ne daugiau...
o kad miestieciai i kaimiecius su panieka ziuri, tai cia labai tinka vieno tikro miestiecio pasakymas "tik kaimietis gali ant kaimiecio pasakyti, kad jis kaimietis", tai yra, kad tikrai issilavines intelektualus zmogus i kaimieti su panieka neziures, nes supras, kodel jis netasytai elgiasi ar dar kazkas pan. Kaimietis - tai daugiau gyvenimo budas, o ne gyvenamoji vieta. Zmogus gali visa savo gyvenima praleisti mieste, bet buti didesnis kaimietis nei tas, kuris visa gyvenima pragyveno kaime.
tai va tokia mano nuomone apie miesta-kaima

Oi, jau dėl kaimiečių, jei jau kalba užėjo... Taigis, čia tokis žodis - dviprasmybė, kurį dalis miestiečių ir kaimiečių supranta vienaip, o dalis - kitaip, ir tas supratimas pasiskirstęs, sakyčiau, vienodomis proporcijomis ir kaime, ir mieste

Kaip Algis Greitai kartą maždaug taip pasakė: "Nekenčių kaimiečių. Ne tų, kurie kaime gyvena, o tų idijotų skustom galvom, kurie apsirengia šventiniais treningais, prisigeria ir eina mušti tų, kurie kitaip atrodo".

Žodžiu, ta sąvoka "kaimietis" - tai ne vietovė, kur žmogus gyvena, o dvasinė būklė, kai žmogus pats nori būti baudžiauninku ir nekenčia tų, kurie nori būti savimi.

Deja, taip jau gaunasi, kad daugelis tų, kurie gal ir norėtų būti kitokiais, tiesiog išvažiuoja į miestus...

Ai, nu žodžiu... Šiaip, atsimenu, kaip vaikystėje, kai man buvo kokie 11-12 metų, einu Varėnos gatve, o iš kitos gatvės pusės būrelis kažkokių bendraamžių mane pamato, ima rodyti ir šaukti "Kaimas, kaimas!!!". Mane, nuo mažų dienų gyvenantį Vilniuje, jau tada tai privertė susimąstyti apie žmogiškąjį reliatyvumą - "pasirodo, kaimo vaikai mano, kad yra dar kažkokie kaimai, kurie kaimiškesni už Varėną, o iš tų kaimų kilę žmonės - kažkuo nepilnaverčiai? O kodėl jie mano, kad aš esu iš tokio kaimo?"

Tai va...

o man patiko gyventi kaime, nebuvo tokio skubėjimo kaip mieste ... jei būtų galimybė, mielai sugrįžčiau

MIESTAS-KAIMAS...musu akimis..
Parasete..cia nemazai...Pirma gal nusistatykim, ka vadiname kaimu?miestu? Visi cia nori buti miestieciais..ir buti kaimieciu..mano esant geda ir nepilnavertiskumu?Manau, kad sie socialiniai sluoksniai vienas kita papildo..ir negali egzistuoti vienas be kito...Supriesinima...labai ismoningai vykdo ziniasklaida, politikai..Ar ir mes cia taip?
Norint diskutuoti ta tema...reikia gerai pazinti tiek miesto, tiek kaimo zmogaus gyvenima...Neisileiskim "miescioniskumo" i diskusija..Ir nelieskim melynanosiu girtuokliu- ju apstu visur...tiek kaime..tiek mieste... skirtumas, tik kas ka geria...babatuka ar rugine?- koks skirtumas? dingusi karta...visvien..

mm..kaimas.. zinote pasidziaugti ..nuvaziuoti i kaima..gal ir nieko:) bet va...istisai gyventi.. ten kazin..ar noretumete..dirbti arti..raveti..ir,.t.t... Sutinku pasisveciuoti.. kaime..pas tevus senelius..saunu:)bet.... Darbo begales..ir tempas ten.. DIDELIS.. Gyvena tevai priemiesti...vadinu tai kaimu..ir matau..kokis kaimisko gyvenimo tempas... a mieste...kas? Nei darzus raveti..nei karves melzti..ir.t.t. Sugrizai is darbo.. ir.....