Nemanau,kad virtualybe kazkuo skiriasi nuo realybes,juk abejuose pasauliuose dalyvauja tas pats zmogus.Gal tik realybeje zmogu imanoma greiciau pazinti,o virtualybe atskleidzia zmogaus savybes pamazu.Nors as virtualiame pasaulyje dazniau save kazkokia tai melancholiska atrandu,bet kaip suprantu,taip yra todel,kad butent siek tiek kirbant sielai i virtualybe ateinu.
Savigrauza?Pergyvenimas del kritikos?Mano supratimu,tai randasi tada,kai zmogus pernelyg pergyvena del to,ka pagalvos kiti.Aisku,savigrauza gali sukelti ir didele atsakomybe pries save,tokiu atveju,tai tikriausiai nera blogai.Taciau,jei vis delto tai randasi del baimes-ka pagalvos kiti,mano akimis ziurint,sia baime sukelia zmogaus egoizmas.Siuos jausmus sunkiau kontroliuoti,nei kad troikes isvardintus abejinguma ar tingejima(sioje vietoje regiu samoninga zmogaus pasirinkima,kuri visada galima paciam pakeisti),taciau imanoma,tikiu.Nesugebejimas atleisti?Tai labai apsunkina zmogu.Nesiotis uzantyje akmeni-argi tai butina?Ji salyn reikia mesti,t.y. atleisti.As ir pati kazkada gan ilgai laikydavau savyje nuoskaudas,kol galiausiai sugebejau pakilti virs to.Kito nedoras elgesys mano atzvilgiu-ne mano rupestis,o to zmogaus nemokejimas bendrauti.Sugebejimas atleisti,mano nuomone,svarbiausias zingsnis egoizmo mazinimo procese.
Na,tebunie si tema bus visu musu dienorastis.Svarbiausia,kad nauda butu
.
.
Kaip suprast žandų sukinėjimas.