Vistiek nesupratau. Prie ko žandų sukinėjimas, temoje apie savęs pažinimą? Būčiau labai dėkingas jai paaiškintumėte.
ps. Man tiesiog smalsu

Kalba ejo apie nesugebejima atleisti(''biblijinius zandus'' ipaise Drs).Mano nuomone,nesugebejimas atleisti yra vienas is faktoriu,sukelianciu zmonese neigiamus jausmus.Tik isigilinus i priezastis,kaip ir kodel tie jausmai radosi,imanoma juosiuos sunaikinti.Kitaip tariant:norint issivalyti,reikia su savimi susipazinti.Ar dabar aiskiau?

P.S.Jau buvau bepradedanti jausti kantrybes trukuma,ale laiku susigriebiau.Aciu,kad man apie tai priminei,stebetojau .

Iš manes išpešei naudos?
Tik isigilinus i priezastis,kaip ir kodel tie jausmai radosi,imanoma juosiuos sunaikinti.
Šie tavo žodžiai, tikrai aukso vertės. [Nuoširdžiai.]
Bėda ta, kad nedaugelis nori į tai gilintis. Daugeliui priimtinesni nusistovėję sereotipai, o ir kam į kažką gilintis jai visada galima pakomentuoti svetimą nuomonę. Pateikti ją kaip pavyzdį ir sukti diskusiją aplink tą ašį. Daug maloniau kai žmogus kažką paskaitęs, tą skaitalą išanalizuoja ir tik tada pateikia savo nuomonę. Be visų tų: -anas pasakė o dar anas parašė... . Jie rašė savo laikmečiui, mes rašykim savo. Analizuokin ir rašykim čia ir dabar, be žingsnelių atgal bet į ateitį.
Ir gal tada pažinsim save o ne Ničę ar Kristų.

Pritariu:cia ir dabar,ir su viltingu zvilgsniu i prieki .Taipogi,neuzmirstant praeities,nes ten taip pat visokiu perliuku priseta.Kaip as sakau-gilintis reikia i visa ka,nes visa kas susieta.Galbut taip ir gimsta Pazinimas?!Ar bent jau atsiranda dirva jam uzdereti?!..

Galvoju, kad žmogus visada save pažįsta ir žino, kas su juo vyksta , jei bent kiek užsiima savianalize. Jis tik pripažįsta arba nepripažįsta tai, ką mato savyje, t.y. pateisina arba nepateisina.

O visai neseniai sakei:''vargu ar imanoma save pazinti iki galo.'Dziaugiuosi,jog pagalvojai kitaip .
Beje,mano supratimu,kirtis turetu kristi ant pripazinti,o ne atvirksciai.
Ir ar tikrai pripazinti tai reiskia pateisinti?!Juk galima pripazinti,bet nepateisinti.Ar ne taip?

Taip, sakiau, ir dabar tai sakau, įsitikinusi, kad netikėtais, staigiais , ekstremaliais atvejais [čia gali būti bet kas] žmogus tikrai nežino , kaip pasielgs.Niekas negali nuspėti.
Dėl pripažinus- pateisinti-tai nebūtinai, nuo individo priklauso, kas per žmogus: ima ką galvon ar ne..

Jeigu koks nors Bethovenas arba Vivaldis būtų "rašę" savo laikmečiui jie seniai būtų pamiršti. Nors daugeliui tai nieko įspūdinga būtent todėl, kad jie tiesiog nebandė paklausyti, o jei ir pareigingai fiziškai klausė tai nebūtinai girdėjo. Empatija, manau, šitoj temoj labai svarbus veiksnys ir dar - kažkodėl man atrodo, kad tas į ką mes čia orientuojamės yra nekintamas ir nesusijęs su laiku.