Nemanau,kad virtualybe kazkuo skiriasi nuo realybes,juk abejuose pasauliuose dalyvauja tas pats zmogus.Gal tik realybeje zmogu imanoma greiciau pazinti,o virtualybe atskleidzia zmogaus savybes pamazu.Nors as virtualiame pasaulyje dazniau save kazkokia tai melancholiska atrandu,bet kaip suprantu,taip yra todel,kad butent siek tiek kirbant sielai i virtualybe ateinu.
Savigrauza?Pergyvenimas del kritikos?Mano supratimu,tai randasi tada,kai zmogus pernelyg pergyvena del to,ka pagalvos kiti.Aisku,savigrauza gali sukelti ir didele atsakomybe pries save,tokiu atveju,tai tikriausiai nera blogai.Taciau,jei vis delto tai randasi del baimes-ka pagalvos kiti,mano akimis ziurint,sia baime sukelia zmogaus egoizmas.Siuos jausmus sunkiau kontroliuoti,nei kad troikes isvardintus abejinguma ar tingejima(sioje vietoje regiu samoninga zmogaus pasirinkima,kuri visada galima paciam pakeisti),taciau imanoma,tikiu.Nesugebejimas atleisti?Tai labai apsunkina zmogu.Nesiotis uzantyje akmeni-argi tai butina?Ji salyn reikia mesti,t.y. atleisti.As ir pati kazkada gan ilgai laikydavau savyje nuoskaudas,kol galiausiai sugebejau pakilti virs to.Kito nedoras elgesys mano atzvilgiu-ne mano rupestis,o to zmogaus nemokejimas bendrauti.Sugebejimas atleisti,mano nuomone,svarbiausias zingsnis egoizmo mazinimo procese.
Na,tebunie si tema bus visu musu dienorastis.Svarbiausia,kad nauda butu .

Iš esmės sutinku su ashos paskutinėje žinutėje išsakytomis mintimis. Dėl virtualybės ir realybės tai kaip Laukinė sakė dalyvauja tas pats žmogus kaip ir realybėj. Tas pats kuris yra vis kažkaip kitoks ir tarkime flirtuodamas bare ar klube, būdamas darbe, būdamas tarp draugų ir kokioje nors oficialioje aplinkoje, būdamas tarp draugų, šeimos ir būdamas vienas ir t.t. Tiesiog įvairios matricos su savais dėsniais, prie kurių tenka prisitaikyt, tik manau pravartu pažinti tai kas slypi už jų, kitaip tariant pažint save.

Laukine, dėl atleidimo gal ir sutinku, bet nesutinku su jo nusileidinėjimo forma. Nuoskaudas laikyt ir dėl to jaudintis, keršto troškimas ir pan. - silpnybė, kaip kad greičiausiai ir abiejų žandų sukiojimas. Turbūt visur reikia išlaikyt kažkokią pusiausvyrą, ir ne tik su pykčiu, bet ir tokiu jausmu kaip meilė.

Taip,nuoskaudas savyje laikyti yra bjauri savybe,tai ir norejau pasakyti.Taciau ar as ka nors sakiau apie nusileidinejima ar zandu atsukinejima? As kalbejau apie sugebejima pakilti virs to,neva,tave izeidziancio.Juk kaip dazniausiai buna:supyksti,isiskaudini ar dar kokio velnio,ale,kai isigilini,supranti,jog tai ne tu pyksti ar skaudinies,o tavo egoizmas.Todel sugebejimas atleisti nera toks sunkus.Jei viduje yra Meile,tai ir atleidimas bus .

Kaip suprast žandų sukinėjimas.

ps.Aš egoistas, todėl info. nesidalinu o palieku užuominas

Laukine, ne tu tiesiogiai nesakiai aš tik papildžiau.

"Kito nedoras elgesys mano atzvilgiu-ne mano rupestis,o to zmogaus nemokejimas bendrauti."

Šitą reklamą ir aš mačiau (tu tiesa jos gal ir nematei), bet kas tau iš to, kai kito nemokėjimas bendrauti daro tiesioginę žalą tau, gali būt, kad tai ne tik to kito žmogaus problema ir nemokėjimas bendrauti.

stebetojau, na juk žinai tą metaforą - "jei trenkė per vieną žandą atsuk kitą"...

P.S. Aš irgi, tik dėl to dalinuosi, aišku nesidalinu jokia šv.Tiesa.

Jei kito zmogaus nesugebejimas bendrauti tau suteikia zala,tada taip,sutinku,problema yra ir tavyje.Taciau,jei tu tatai priimi sviesiai,kaip pamoka,tuomet kur sioje vietoje problema?Jog tai kazkokios reklamos zodziai nezinojau.Nors visko gali buti.Kartais nori nenori-TV,radijas,skaitomos knygos,bendravimas su zmonemis kai kuriuos dalykus musu pasamonen iteigia.
Biblijinis pasakymas:''jei tau trenke per viena zanda,atsuk kita.''-prasmingas,bet man asmeniskai nepriimtinas,nes man tai(sakau tiesiogiai ) labiau panasu i nusizeminima.Na,o man maga pakilti .

Persiprašau, bet taip ir nesupratau kurį žandą atsukti

Stebetojau,blevyzga Tu ,ne zandus sukioti reikia,o gilintis ir mokytis is kito ir savo elgesio bei jausmu.Ar tikrai tai buvo trinktelejimas per zanda ir ar tikrai tau skauda?!(metafora suprasit,tikiu) .