Visi mes esame egoistai
Vieni didesni, kiti mažesni. Jei nedaug bendrauji, esi labiau susikoncentravusi į save, į savo vidines problemas – nieko keisto, kad jo ir daugiau (jei iš tiesų taip ir yra). Pripažįsta žmogus tai ar ne, bet vistiek jis daugiau ar mažiau save myli, laiko ir geru, ir vertu daug daugiau, nei šiuo metu turi ir, aišku, linki sau viso ko geriausio. Todėl ir pyksta, irzta, jei negauna, to, ką tikėjosi gauti ir ko manėsi esąs vertas. Kitoje temoje rašei, kad labai myli savo mamą. Parašiusi šį sakinį iš karto paneigei savo pradinę hipotezę, kad esi beviltiška egoistė
Jei jau prakalbome apie linksmus ir bendraujančius ir didelę jų „paklausą“, tai manau, kad čia tik iš dalies tiesa. Tai, nepaneigsi, kad jie pirmiausia patraukia dėmesį į save, kad jų sunku nepastebėti ir kad malonu matyti besišypsantį veidą. Bet gana dažnai toks bendravimas ir lieka epizodiškas – buvo malonu, tikėkimės, kad ir ateityje taip bus. Vis tik iš tiesų artimai bendraujame su sau artimais, turinčiais panašių tikslų, vertybių skalę, panašų požiūrį. Ir būdamas lėtas ar nedrąsus kažkam gali būti pats mieliausias ir geriausias. Ir pasiekti gali, tik veiklos sritį reikia tinkamai pasirinkti. O kai įsėdi į savo rogutes ir matai, kad tau sekasi, tuomet atsiranda ir pasitikėjimas savimi, ir savo vertės pajautimas, ir aplinkinių pagarba bei simpatijos. O norint pradėti pokalbį visai nebūtina prie žmogaus eiti, kartais pakanka tik nugalėti save ir nusišypsoti. O šypsotis mes mokame nuo kūdikystės. Visi
Tikrai nemanau, kad esi beviltiška ir turi didžiulių bėdų. Čia tik laiko klausimas. Ir jį svarbu išlaukti.
Tik štai..mylėti save reikia. Ir tikėti savimi reikia. Niekas žmogaus nepažįsta geriau nei jis pats, niekas kitas ir neįžvelgs jo gerųjų savybių geriau nei jis pats. Mylėti save reikia ne tik dėl savęs paties. Jei myli save, lengviau mylėti ir kitus. Ir kitiems tampa daug lengviau mylėti tave.
Sėkmės