Jo, jo, čia kažkas pastebėjo, ked jei, tarkime, kur gatvėje pakabintume kokią "Mona Lizą", tai niekas dėmesio nekreiptų, nes galvotų, kad tai - kopija...

Vo, kas, koks teiginys man imponuoja.
Kol yra smalsumas ir žingeidumas , ir iš to sukraunamas kapitalas- žinojimas , neatsitiktų nieko keisto.Sustotų ir suaugęs, ir vaikas, ir pasiklausytų..Ir Moną Lizą [originalą] ant stulpo atpažintų.
Tik tai kažkuriuo tarpsniu daugumoje žmonių prapuola ar užsimuša, ar išmuša netinkamas auklėjimas, požiūris į "kodėlčius".
Tad eksperimentu galima taip pat pasižiūrėt , kiek dar smalsumas/žingeidumas valdo žmones, kiek neša pro šalį.

Nebloga reklama smuikininkui ir tokia "dvasinga", na ir Washington post pavadinimas ko gero nors iš pirmo žvilgsnio nepastebėjot, bet pasiliko Jūsų galvoje ! Lažinuos, kad po šito eksperimento Joshua Bell vardas, kurio dar daugelis žiūrėjusių eksperimentą nežinojo (nepaisant to, kad jo smuikas kainuoja 3.5 mln. žalių), tapo dar žinomesnis. Apeliuojant į žmonių nedvasingumą, meno nesupratimą greičiausiai pavyks sudomint ne vieną paviršutinišką didžiadvasį, kompensuoti savo nedvasiškumą "perkant". Talentingas darbas. Jei būčiau neskaitęs apie šį eksperimentą, šiandien nebūčiau pagalvojęs nei apie Joshua Bell (dar ir youtube pasižvalgęs), nei apie Washington Post. Dabar greičiausiai vos pamatęs gatvės muzikantą pirmiausia pagalvosiu ne tiek apie jo talentą, kiek apie Washington post eksperimentą su Joshua Bell. Reklama lendanti ne tik į akis, bet ir į dušią! Čia tik viena iš alternatyvių mano minčių, nepriimkit rimtai . Šiaip situacija sukelia daug įvairių pamąstymų, bet žinau viena, kad įvertintų meną ir kūrybą natūralu, kad žmogus turi būti atsipalaidavimo būsenoje ir natūralu, kad skubant į darbą ar pan. tokios būsenos nėra. Herkaus mintis apie tai, jog tokiais eksperimentais siekiama pavaizduoti žmogaus "menkavertiškumą" taip pat, mano nuomone, nėra visai pieva.

Šiaip Washington post'ui žmonių dvasingumo, meno supratimo kelimas vargu ar yra pirmaeilis dalykas darant tokius eksperimentus. Nors tai virsta nekritikuojama skraiste, juolabiau kai čia dalyvauja toks talentas kaip Joshua Bell. Jei ką čia tik alternatyvi mintis viena iš daugelio, nes buvo prašoma pasidalinti kylančiomis mintimis

P.S. Vaikus būtų sudominės ir ant kiaulės jodinėjantis Ronaldas McDonaldas ir greičiausiai į savo kalbą įsijautęs šūkaliojantis Hitleris .

Drs - tavo tekstas taip pat reklama.
"natūralu, kad skubant į darbą ar pan. tokios būsenos nėra" - pabresiu tik viena vieninteli zodi, atsakanti i daugybe klausimu. Nuolat skubama. Kur? Numirti?

Vaikus zinoma butu sudomines tiek Hitleris, tiek Ronaldas McDonaldas. Isvada persasi savaime - tai talentas, galbut kontraversiskas, taciau beabejones - talentas. Ir jie greiciausiai niekada neprisimintu talento vardo, nes tai visiskai nesvarbu.

Aš kažkodėl galvoju, kad vaikai yra patys geriausi ir nuoširdžiausi indikatoriai ir vertintojai.
Vaikas, neskaičiuodamas laiko ir nepaisydamas skubos reikšmės, nepraleido progos pasiklausyt. Jis nieko neprarado. Tik sustojo. Galbūt reikia ir suaugusiam sustot lėkus, apsidairyt..
Situacija, atlikėjas ir smuiko kaina manau čia nei prie ko.
Lėkime ir nesustojime mes daug ką prarandame..

Taip tai reklamos tęsimas, prisidėjimas prie jos . Dėl to "skubama", nežinau ką nori pasakyti, kiekvienas jei nori gali surasti laiko kada gali šiek tiek sustoti, aišku daugelis tuo nesinaudoja. Tai tu teigi, kad skubama nuolat, ne aš, todėl į tuos retorinius klausimus ar į pačią amžino skubėjimo mintį atsakyti irgi negaliu. Gal turi galvoje, kad dauguma gyvena ateitim (iki mirties vien tik kažko siekia) ir skuba į ją, nors ta ateitis labiau primena prie lazdos, kuri pritvirtinta prie šuns kaklo, galo pririštą mėsos gabalą. Ir kad ir kiek besistengtum ir skubėtum ta trokštama ateitis vistiek neateina. Na bet tai jau visai kita, gilesnė tema, aš nežinau kuo tai turėtų būti susiję su mano žodžiais. Na ką daryt negi į darbą neit, o einant būtinai ieškot kur kas groja ar dainuoja, ar kur Mona Liza pakabinta? Paprastai tokiu metu žmonės susiorientavę į savo vidų, savo mintis ir išorinės aplinkos brukimosi gerai nestebi, net jei ji tokia "dieviškai nepakartojama" kaip užsimaskavusio Joshua Bell smuikavimas. Gal kas nors netgi eidamas savo galvoj pats naują kūrinį kūrė, negirdėdamas ir nepastebėdamas prabangaus "užsimaskavusio" muzikanto su prabangiu smuiku darančio Washington post eksperimentą su žmonėmis.

O vaikus būtu sudominusi ir višta lakstanti po stotį. Ar gebėjimas atkreipti dėmesį jau yra savaime talentas? Ir ar būtina visada kreipti dėmesį į viską, net jei tas viskas yra tai kas vadinama meno šedevru, bet tu tiesiog neturi tam nuotaikos (net jei tarsim, kad turi laiko ir niekur neskubi)?

Skamba aišku labai mielai, bet...

Šiaip suaugusieji žmonės tikrai dažnai per daug skuba, tačiau tas eksperimentas nieko neįrodo, tai tik eilinį kartą perteikiama pačių organizatorių tam tikra sugalvota mintis pasinaudojant ir tinkamu t.y. netinkamu metu ir tinkama t.y. netinkama vieta. Žodžiu organizatoriai sugalvoja ką nori pasakyti ir pasirenka priemones taip, kad patvirtintų savo nuomonę apie žmogų, bet tai dar nereiškia, kad jie teisūs ir kad negalima įrodyti priešingai. Ir kad žmogus tokia "kvaiša", nesąmoninga, bevertė būtybė. Man gaila kad eksperimento organizatoriai patys nesugeba pamatyt "Joshua Bello"... žmoguje ir mato ką nori matyti, ir dar įrodinėja kitiem kad tas jų požiūris yra tiesa.

Nu dar atkreipkime dėmesį, kad vaikai, labiau nė suaugę, linkę atpažinti falšą, todėl dar šimtas balų eksperimento naudai!