Aš ir galvoju, kad protingas žmogus visada supranta, kad jam kažko trūksta iki laimės, todėl reikia apsimesti bent šiek tiek kvailu, kad pasijustum laimingas.

Panašu, kad susidūrėme su sąvoka"laimės iliuzija", kuri kaip horizontas, artėjant prie tolsta tiek protingam, tiek kvailam,jei nemoka pasakyti laiku "gana",taip tai neišskirčiau nei vienos kategorijos kaip išimties .Kažkodėl, kad buvai švaistūnas, suvoki bankrutavęs, kad buvai laimingas- kai patiri dvasinius sukrėtimus.Čia kaip pasakoje apie radžą ir auksinę antilopę. O ar negalima tikėti tuo, ko nėra, bet tam , kad būtų?..Ar ne taip svajonės virsta tikrove?[kai moki siekti laimės ir rasti ją paprastuose dalykuose,smulkmenose, pagal savo galimybes].

Posakis, toks neblogas..