Jūs paprieštarausite- negražu, nekuklu..
Bet, pamąsčius apie tai, kad kalbame apie save kasdien, galima teigti, kad visvien esame vienokios ar kitokios nuomonės apie savo asmenį . Įprasta aplinkoje teigti- būk savikritiškas, pakritikuok save, tai veda į tobulėjimą. Tas tiesa, bet ar tik tai?
Tiesą pasakius, juk veidas, rankos, akys ar kojos ar pasaulio suvokimas ir gyvenimas jame , požiūris į aplinkinius , t.t., netampa nuo to gražesni, jei kalbame apie save blogai. Vidus , mūsų dvasinis pasaulis taip pat .
Tai pasidžiaugti savimi? Ir ar džiaugiatės kada ?..

Negi niekam neteko žiūrėti į paprasčiausią veidrodį ir kažko iš jo tikėtis?
So....
Apie draugavimą su veidrodžiu priminsiu vieną pasaką. Pati ją tik dabar atsiminiau
Ей в приданое дано
Было зеркальце одно;
Свойство зеркальце имело:
Говорить оно умело.
С ним одним она была
Добродушна, весела,
С ним приветливо шутила
И красуясь говорила:
"Свет мой, зеркальце! скажи,
Да всю правду доложи:
Я ль на свете всех милее,
Всех румяней и белее?.."


А.С.Пушкин
СКАЗКА О МЕРТВОЙ ЦАРЕВНЕ
И О СЕМИ БОГАТЫРЯХ


GRUBUS VERTIMAS:
- Veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia ir skaisčiausia , ir meiliausia ?
– Pasitrauk žiurke, nes nematau!

TAIGI..
Sako, kad moterys daugiau iš veidrodžio ko tikisi, kiti teigia- kad vyrams veidrodis irgi ne paskutinėj vietoj.Tad kaip ten yra? Kam tas veidrodis?
Apsieitumėte be jo?

Atsakymas neturėjo būti sunkus, drąsiau, drąsiau..

Veidrodžiai pasirodė 13 a.
Paskirtis didžiulė ir įvairi. . Kadangi kitokių minčių nebuvo, renkuosi vieną aspektą.
Veidrodis- mūsų atvaizdas. Matome idealius veido bruožus arba nulėpusias ausis, dar, kas netenkina, bet smalsias akis- koks aš?
Deja, veidrodis geba atspindėti tik išorę, nuliūdinti arba nudžiuginti. Pult į neviltį, neradus jame to, ko norėjai? O gal vietoj to, kad stradalinus, nusišypsot ir palinkėt sau geros dienos, kreipiantis į savo “aš”, save?..Be paskirties elementariai savęs priežiūrai [susišukavimui, nusiskutimui,..] veidrodis juk tarnauja ir tavęs išoriniam pateikimui aplinkai , tiesa? Nuo to gal priklauso-priims tave ar supeiks tavo išvaizdą? Bet veidrodis , turėdamas savybę atspindėti, niekada neatspindi žmogaus vidinio pasaulio, tai tik išorinis atspindys..
Yra toks prietaras- jei ką pamiršai, sugrįžai namo- nueik prie veidrožio, nusišypsok savo atvaizdui-ir aplinkiniai [jie taip pat veidrodžiai] matys tavo giedrą veidą, ir pačiam bus nesugedusi nuotaika, ir kitam nesugadinsi.[pagal prietarą- nesiseks, na kaip seksis, kai tavo nuotaika subjuro dėl išsiblaškymo ?] Liaudis, matyt, žinojo, ką patarti..
P.S.užrašas po paveiksliuku- iliustracija [čia pokalbis su savimi] :
„Motin tu mano švenčiausia! Kokiu bjauriu pasidariau !“
Savikritika, bet galima daryti išvadas.

Šiandien kaip sykis mane pasiekė įdomus ir labai vertingas pasakojimas
Nusprendžiau jį publikuoti čia , nes tema kaip ir tinkama..

KAS TU IŠ TIKRŲJŲ ESI..

Yra viena sena istorija. Besilaukianti liūtė, nekreipdama dėmesio į savo padėtį, laigė kalvomis ir taip vieno staigaus šuolio metu pagimdė. Naujagimis nukrito į avių kaimenę. Avys jį priėmė ir užaugino. Suprantama, kad jaunas liūtukas save sutapatino su avimis. Žinoma, buvo truputį keista, kad jis toks didelis ir toks nepanašus į likusias avis. Na, bet gal jis - tiesiog išsigimėlis... Taip liūtukas buvo išauklėtas vegetaru.
Vieną kartą senas liūtas, ieškodamas grobio, prisiartino prie avių kaimenės. Jis negalėjo patikėti tuo, ką išvydo - tarp avių vaikštinėjo puikus jaunas liūtas, o avys jo visiškai nebijojo. Seną liūtą apėmė smalsumas, ir jis leidosi persekioti kaimenę. Jaunasis liūtas ėmė bėgti kartu su kitomis avimis. Galiausiai senasis plėšrūnas pagavo jaunąjį liūtą. Tasai pravirko ir ėmė maldauti:
-Nežudyk manęs ir leisk man sugrįžti pas savo gentainius.
Senasis liūtas, nieko netaręs, nusivedė jaunėlį prie artimiausio ežero, kurio paviršius buvo lygus kaip stiklas, ir privertė jį pažvegti į judviejų atspindį vandenyje. Jaunajam liūtui tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tą akimirką, kai jaunasis liūtas pamatė ir staiga suprato, kas jis iš tiesų yra, jis griausmingai suriaumojo. Ir šis garsas aidu nusirito per visą slėnį. Jis niekada anksčiau nebuvo riaumojęs – todėl, kad visuomet laikė save avimi ir dėl to nė akimirkai niekada nebuvo sudvejojęs.
Senasis liūtas tuomet tarė:
-Mano misija atlikta. Dabar viskas priklauso tik nuo tavęs paties.
Jaunasis liūtas atsakė jam:
-Atleisk man. Buvau visiškai pamiršęs, kas iš tikrųjų esu. Aš tau nepaprastai dėkingas, kad tu man padėjai tai prisiminti.

Senieji rytų išminčiai sakydavo:
-Tikroji meistro paskirtis - padėti prisiminti, kas tu esi iš tikrųjų. Tu tiesiog pamiršti, kokia prigimtinė jėga slypi tavo viduje. Nes esi įpratęs dažniau žvelgti į išorę nei į vidų/lokada /.


Neturiu ką bepridurti..

Nežianau ar verta sakyti sau ką nors malonaus. Bet kad gražiems ir protingiems gyvenime lengviau nei negražiems ir protingiems, faktas.

Žiema, verta, saikingai tikrai verta..Pabandyk, jei to nedarei. Iš aplinkinių nelabai šito sulauksi, netgi priešingai,kas neretai atima pasitikėjimą savimi, o štai tu pati sau bent nuotaiką gerą sukursi!
O dėl gražių - negražių..
Kas yra gražūs ir negražūs žmonės? Ir kas tai , kokiomis akimis nustato? Jaunas/ senas? Kokie santykiai?Darbiniai/romantiški? Neretai darbdaviai- ofisininkai ieško gražios ir protingos sekretorės- firmos paveiksliuko..O daugiau?

Yra toks nutikimas.
Viename seminare psichologas iškėlė aukštyn stambią piniginę kupiūrą.
-Norite jos?-paklausė.
Pakilo rankų miškas.
-Pakol jūs ją gausit, pabandysiu su ja kai ką padaryti.
Jis suglamžė kupiūrą ir paklausė:
-Norit dar jos?
Kaip pagal komandą pakilo rankų miškas.
-Tada,- tęsė jis,- aš padarysiu štai ką. Ir batu patrynė kupiūrą į grindis.
-Norite dar?Ar reikalingas pinigas tokios išvaizdos?
Vėl visi pakėlė rankas.
-Mieli bičiuliai,- tarė jis, lygindamas pinigą .- Jūs ką tik gavote vaizdinę pamoką. Nežiūrint į tai, ką aš padariau su kupiūra, jūs visi neatsisakėte jos, nes žinojote, kad kupiūros vertė nepakito nuo to , ką aš su ja bedariau. Ji vis ta pati kupiūra.
Gyvenime dažnai būna, kad mus kas nors išmeta iš balno, sutrypia purve, gulinčius pilname š... .Tai gyvenimo realijos. Tada mes jaučiamės niekam nereikalingi.Ir nesvarbu, kas nutiko, kas nutiks, TU NIEKADA neprarasi savo vertės. Purvinas ar suglamžytas, švarus ar išprosytas, TU visada būsi neįkainojamos vertės tam, visiems , kas tave myli. TAVO vertė ne tame, ką dirbi , su kuo pažįstamas, bet tame, KOKS TU.
TU YPATINGAS, ir niekada nepamiršk šito.

Ačiū už pasaką. Man veidrodis suteikė tikrai malonių akimirkų. Pasijutau taip, lyg kalbėčiau su mintyse gyvenančiu draugu...Visai nieko. Net ir gabaritai.