Atsakymas neturėjo būti sunkus, drąsiau, drąsiau..
Veidrodžiai pasirodė 13 a.
Paskirtis didžiulė ir įvairi. . Kadangi kitokių minčių nebuvo, renkuosi vieną aspektą.
Veidrodis- mūsų atvaizdas. Matome idealius veido bruožus arba nulėpusias ausis, dar, kas netenkina, bet smalsias akis- koks aš?
Deja, veidrodis geba atspindėti tik išorę, nuliūdinti arba nudžiuginti. Pult į neviltį, neradus jame to, ko norėjai? O gal vietoj to, kad stradalinus, nusišypsot ir palinkėt sau geros dienos, kreipiantis į savo “aš”, save?..Be paskirties elementariai savęs priežiūrai [susišukavimui, nusiskutimui,..] veidrodis juk tarnauja ir tavęs išoriniam pateikimui aplinkai , tiesa? Nuo to gal priklauso-priims tave ar supeiks tavo išvaizdą? Bet veidrodis , turėdamas savybę atspindėti, niekada neatspindi žmogaus vidinio pasaulio, tai tik išorinis atspindys..
Yra toks prietaras- jei ką pamiršai, sugrįžai namo- nueik prie veidrožio, nusišypsok savo atvaizdui-ir aplinkiniai [jie taip pat veidrodžiai] matys tavo giedrą veidą, ir pačiam bus nesugedusi nuotaika, ir kitam nesugadinsi.[pagal prietarą- nesiseks, na kaip seksis, kai tavo nuotaika subjuro dėl išsiblaškymo ?] Liaudis, matyt, žinojo, ką patarti..
P.S.užrašas po paveiksliuku- iliustracija [čia pokalbis su savimi] :
„Motin tu mano švenčiausia! Kokiu bjauriu pasidariau !“
Savikritika, bet galima daryti išvadas.