Paskaitinėjau dalyvių teiginius pagal temą "kodėl mes tokie".
Kodėl mes neišsiveržiame tapti "kitokie"? Aš taip kelčiau klausimą. Ir daug nekalbėčiau apie įvairias "viršžmogiškas dimensijas" (hitlerizmą etc.). Lietuviai yra gerokai kietą "bendrąją pasąmonę" turinti tauta ir ją "perlaužti" gali tik radikalus "šokinių" filosofinių vaizdų kūrimas. Antraip turim tai ką turim - "plūduriavimą" baigžčių matriarchatinių sociumo įtakų sraute ir tiek.

Apie tos "bendrosios pasąmonės" suvokimą kažkiek mano kukliame puslapiuke http://www.blogas.lt/samone

1. Siūlai "laužyti" su "šoko" terapija, gal trėmimai į Sibirą?
2. Siūlau ne "laužyti", o "vystyti", aišku jei esi žmogus...

Toli - sunku komentuoti, galbut pavyks kuomet rasiu laiko isigilinti i kvantines fizikos pradziamoksli. Bet tikrai akivaizdu, kad mokslas dar ne viska atskleides ir 'samones magija' vaidina ne paskutini vaidmeni kasdienybeje.

Sutikčiau su Herkaus Manto pastebėjimu. Šoko terapijos atvejų, kaip tauta, patyrėme ne vieną, ne du ir ne tris. Galim net pasiguosti, kad šiuo požiūriu esame viena iš ilgiausiai bei intensyviausiai terapintų tautų. Pasekmės - prastos.

Vystymas gi, naujų tautinio identiteto kabliukų ieškojimas, bendrumo pojūčio auginimas ir nėgatyviai priimamų saviidentifikacinių bruožų performavimas į pozityvius - tai ir yra tas dalykas, kurį galime padaryti.