Parabeli, gal ir teisus tu, kad neverta kolektyvizuoti atsakomybės - kai kalti visi, nekaltas lyg ir niekas. Kita vertus, neabejotina, kad ir mes turime jausti tam tikrą atsakomybę už savo senelių darbus - bent jau tam, kad nekartoti klaidų.

O šiaip, straipsnyje labiau jaučiamas tam tikras musulmonų ir žydų priešpastatymas, jis tikrai nedvelkia ksenofilija. Vėlgi, jei prisiminsim istoriją, tai galimai atrasim ir paralelių tarp musulmonų ir žydų Europoje - viduramžiais būtent musulmonai Ispanijai atnešė kultūrą ir buvo išskersti, tuo tarpu žydų tarpe Viduramžiais viena populiariausių verslo sričių buvo vergų prekyba - pastaruosius gaudydavo toje pačioje Europoje ir perparduodavo gretimose šalyse. Beje, iš to, kiek žinau, kilo ir baisiosios pasakos apie žydus, kurie grobia vaikus ir geria jų kraują. Ir vėlgi - tai karmos dėsnis, kai net kardinaliai pasikeitęs tautos elgesys neatperka senųjų nuodėmių, kurias prisimena kitų tautų pasąmonė... Nenoriu, kad panaši karma imtų persekioti mus.

Grįžtant prie Holokausto - istorija, dėl kurios žuvo daugybė žydų, visų pirma tie, kurie gyveno Rytų Europoje, ne tokia jau paprasta: kaip žinia, Vokietija buvo užėmusi didžiules Rytų Europos (tuometinės Rusijos) teritorijas I-ojo pasaulinio karo metais. Žydai, kuriuos smarkiai engė ir persekiojo carinis režimas, o ochranka eilę metų rengė masinius pogromus, buvo smarkiai nusistatę prieš caro valdžią ir vokiečių kariuomenę pasitiko su gėlėmis. Dar daugiau - kaizerio palaikymu Rusijoje kaltinti žydai išties ėmė remti kaizerio kariuomenę - puikiu pavyzdžiu galėtų tapti Vilnius, kur žydai papirko visus besitraukiančios Rusijos kariuomenės sprogdintojus, kad nei vienas iš sunaikinti numatytų objektų liktų nepažeistas. Liko sveikas netgi Žaliasis tiltas, kuris buvo pataisytas per porą valandų. Ir išties - kaizerio kariuomenė žydų ne tik nepersekiojo, bet ir daugybę jų įdarbino vertėjais, davė nemažai karinių užsakymų.

1941 metais Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos žydams negalėjo net mintis kilti apie tai, kad jie galėtų būti kaip nors diskriminuojami, jau nekalbant apie sunaikinimą. Prisiminkim vėlgi ir tai, kad tik keli procentai Lietuvos žydų dalyvavo komunistinėse kuopelėse (priešingai, nei teigia naujųjų laikų mitas, painiojantis žydų dalį kompartijoje su žydų komunistų skaičiumi), o dauguma jų tiesiog negalėjo pakęsti sovietinės valdžios. Tuo tarpu sovietinė valdžia jau nuo 1939 metų, kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, varė intensyvią propagandą apie draugišką ir gerą antiimperialistinę Vokieitją, o bet kokią informaciją apie koncentracijos stovyklas apgalvotai slėpė (už antinacistinę propagandą buvo sodinama į kalėjimą, dėl tos priežasties Stalinas sunaikino ir iš Vokietijos pabėgusius tenykštės kompartijos vadus).

Taigi - 1941 metai. Hitlerio kariai įžengia į Vilnių, kur žydai juos vėl, kaip ir I-ojo Pasaulinio karo metais, pasitinka gėlėmis. Tas pat - ir Kijeve, ir Minske. O jau po kelių dienų pradedamas žydų varymas į getus bei sušaudymai...

Apie žydus turiu savo nuomonę - apie juos, gal būt, kada nors vėliau...
O čia tiesiog neskausmingas epizodas be ypatingų komentarų -
vieno kultinio humoro serialo pagrindinė herojė žydė pasakė įdomią frazę:
„ Kaltės jausmą išrado mūsų tauta. Bet paskui atsipirko Enšteinu ir rūgšties dietilamidu...“ ( nugriaudėjo užkadrinis juokas).
Dėl pirmo teiginio ir Enšteino lyg tai viskas buvo aišku. Bet dėl tos rūgšties gerokai sutrikau – tikrai nesupratau, ką ta auklė turėjo omenyje. Ir tik visai neseniai sužinojau, kame šaknys: pasirodo psichodelinio narkotiko LSD ( lizergino rūgšties dietilamido) tėvas, šveicarų mokslininkas Albertas Hofmanas buvo Ukrainos žydų palikuonis.

Vakar buvo tokia diena ( o ir naktis...Kristallnacht... „krištoline“ pavadinta)...

Epizodas, sujaudinęs iki širdies gelmių.
1989 lapkričio 9 d., Berlynas: vienas genialiausių visų laikų žydų – maestro Mstislavas Rostropovičius – sėdintis prie Berlyno sienos griuvėsių ir grojantis vokiečių kompozitoriaus Bacho siuitą. Šaltasis karas baigėsi. Minios žmonių plūstelėjo į vakarus. Bet nemažai vakaruose buvo ir tokių, kurie viltingą savo žvilgsnį nukreipė Rytų kryptimi...

Keletas kadrų iš latvių režisieriaus Edvino Šnorės filmo „Sovietų pasaka“ ( „The Soviet Story“)

1938.11.03 tarp Berijos ir Miulerio pasirašoma itin slapta sutartis dėl bendradarbiavimo žydų klausimu ( Judenfrage).
Sovietų užsienio reikalų ministras Litvinovas dėl savo žydiškos tautybės pašalinamas.
Tuos žydus, kuriuos Hitleris išvaro iš Vokietijos ( Hitleriui atėjus į valdžią žydams buvo leista palikti šalį, jų turtas konfiskuojamas, išduodami pasai su išvykimo vizomis, leidžiama pasiimti kiekvienam asmeniui po 1000 markių), Stalinas sugrąžina atgal... Sovietai nepasirašo Ženevos konvencijos dėl prieglobsčio suteikimo Vokietijos žydams.
Nacių ir sovietų vadai slapta susitikinėja aptarti galimus karo eigos veiksmus...

Daugiau kaip pusę amžiaus pasaulis gyveno nuomone, kad visus nusikaltimus darė naciai ir sunku patikėti, kad buvo kitaip...

Newa, du išgamiški socialistiniai režimai - nacionalsocialistinis ir komunistinis (klasinis-socialistinis) - tiek panašūs, kad akivaizdu, jog jie arba turėjo sunaikinti viens kitą, arba bendradarbiauti, kaip idėjos broliai. Tą ir matėme - nacionalsocialistų sukurta Rusijos karinė pramonė, komunistų paremti Hitlerio rinkimai, slaptas bendradarbiavimas naikinant politinius priešus bei dalijantis Europą, o paskui - mirtinas karas.

Tarp kitko, galim prisiminti, kad žydų persekiojimas Rusijoje turi dar senesnę istoriją, o Vokietijos Krištolinių veidrodžių nakties įvykiai - tai tik masinių žydų pogromų carinėje Rusijoje atkartojimas. Prisiminti galime ir po antrojo pasaulinio karo SSRS pradėtą kampaniją prieš "kosmopolitus", "žudikus baltais chalatais" ir pan., peraugusią į pradinį genocido etapą - žydų identifikavimą ir atskyrimą, kai pastarieji buvo išmetami iš darbo ir vėl siunčiami į žydų autonominę sritį. Vakarų apžvalgininkų nuomone, tik JAV ir Didžiosios Britanijos ultimatumai dėl kraštutinių ekonominių sankcijų sustabdė Staliną - gali būti, kad būtų ir ten užsisukę mirties fabrikai.

Taip pat galime prisiminti ir kitą faktą - pokario metais didžiulė dalis nacių koncentracijos stovyklų buvo panaudota pagal tiesioginę paskirtį - į ten suvaryti įtariami ar tiesiog potencialūs režimo priešininkai, karo belaisviai ir pan., vien sovietiniame Dachau pokario metais žuvo dešimtys tūkstančių žmonių - kiekis, sulyginamas su to paties lagerio aukomis nacistiniame periode.

Ne per daug kategoriškai? Nacionalsocializma arba tiesiog nacizma vadinti socialistiniu rėžimu yra neteisinga.Hitleris iš socializmo paėmė tik viena gera dalyka,kad valdžia rūpintūsi žmonių socialine lygybe.

Man tai is esmes keista kuom nacionalsocializmas yra isgamiskas? Jei neziuret i suformuota viesaja nuomone, tai nacionalsocializmas issivercia kaip tautine bendruomene. Sioje vietoje zinoma reiktu ismintingam zmogui daryt atskirima - svecioje salyje tautine bendruomene yra pavojinga, nuosavoje salyje - sveikintina.

Nacionalsocializmas, kaip ir komunizmas (arba klasių kovos - klasinis socializmas), yra paremtas kelių visuomenės grupių supriešinimu. Tai viena iš išgamiškų politinių metodikų - visuomenė skaldoma į dvi dalis, viena iš jų skelbiama "gera", o kita - mažesnė, bet turtingesnė, skelbiama "bloga". Ir jokio skirtumo, kokia tai grupė - svarbu tik kad iš turtingesnės grupės sunaikinimo pavyktų pasipelnyti, kartu užgrobiant valdžią virš gausesnės visuomenės dalies.

Prancūzijoje toks suskaldymas buvo įvykdytas tarp darbininkijos ir buržuazijos. Rezultatas - šimtai tūkstančių nužudytų žmonių. Rusijoje - tarp valstiečių ir darbininkų iš vienos pusės ir kapitalistų bei stambesnių ūkininkų - iš kitos. Rezultatas - dešimtys milijonų nužudytų žmonių. Vokietijoje gi pavyko suskaldymą padaryti tarp vokiečių ir žydų - irgi milijonai nužudytų žmonių. Galim prisiminti dar ir įdomų atvejį komunisto Pol Poto Kambodžoje, kur pagrindiniu taikiniu pradinėje socializmo stadijoje tapo vietiniai musulmonai, užsiiminėję prekyba ir buvę turtingiausia visuomenės grupe - tai būtų galima pavadinti religiniu socializmu. Tai ir yra visų socializmų esmė - visuomenė skaldoma į kastas ir kalbama apie klasių ar tautų kovą. Argumentai visais atvejais būna gražūs - "remti nudusintą darbininkų klasę", "remti nudusintą vokiečių tautą", etc., bet visais tokiais atvejais esminiu dalyku tampa dviejų visuomenės dalių supriešinimas - klasių kova, kaip sakant. Taigi, tarp nacionalinio socializmo ir klasinio socializmo skirtumai yra nykstamai maži.

Tarp kitko, pastebėsiu vieną dalyką - nacionalsocializmas nėra nacionalizmas. Kaip ir nacionalizmas nėra nacionalsocializmas. Nacionalizmas - tai rūpinimasis savo tauta, bet nevykdant tuo tikslu represyvių socialinių programų. Nacizmo (ir bolševizmo) gi atveju, represyvios socialinės programos tampa pagrindine vidinės politikos dalimi.

Tractor - nacionalizmas, tai tik svelnesne/toliarantiskesne nacionalsocializmo forma. Pirmu atveju kitatauciai dar siek tiek pakenciami, antru - vyksta grieztas at(si)ribojimas. Cia tas pat kaip skirtumai tarp tautiskumo ir tautinio bendruomeniskumo, jei pirmu atveju pavieniu individu kova uz tauta, tai antru - visos (susivienijusios) bendruomenes kova