EMO
Idėjinių šaknų reikėtų ieškoti JAV praėjusio amžiaus devintąjame dešimtmetyje, populiarėjant muzikos krypčiai ir grupėms Rites Of Spring, Moss Icon, Jawbreaker, Silver Bearing... Ilgainiui susiformavo isteriška, sadomazochistiška paauglių savęs aktualizavimo forma, mada, o ir savotiškas slengas (emo kalba ir keikiasi angliškai). Paauglystės metais besiformuojanti pasaulėžiūra, amžiaus tarpsnių krizės ir nihilistinis požoūris į aplinką tapo ne tik judėjimu, bet ir komerciškai sėkmingu stimulu muzikams ar rūbų dizaineriams (reikia pastebėti, kad emo mada ir aprangos stilius nepasižymi ypatingu kūrybiškumu...)
Emo suteikia savotišką saugumo jausmą, būnant drauge su kitais emo. Paaugliški protestai ir savo ego iškėlimas, aargumentuojamas emociniu intelektu tampa ir stipria doktrina, sunkiai paneigiama oponentams - nemandagu, juk, menkinti asmenybę dėl asmeninių išgyvenimų ir jausmų. Tie jausmai (o tiksliau jų išraiškos būdai) tampa vienodi visiems emo ir tai juos vienyja, tačiau pridrutina, kad čia vis mažiau vietos individui (galbūt todėl emo labiausiai išplitęs tarp jaunimo, o ne brandesnio amžiaus žmonių)...
Tėvams nerimą turėtų kelti emo propaguojamas savęs žalojimas (kaip viena kaprizų forma), todėl derėtų aiškiai suformuluoti mintį vaikui, jo neįžeidžaint dėl jausmų ir įsitikinimų, kad, tarkime: "suprantu tavo jausmus, bet suprask ir mane - man nepatinka, kad tu save žaloji ir nuolat kalbi apie savižudybę..."
|