Neabejoju, tik va bobutė bobutei nelygi, žiūrint kurią čia imsi. Po Klaipėdą irgi valkiojasi, bomžuoja viena persona, Lomonosovo universitetą Maskvoje baigusi. Tai mes čia taip įvertiname savo kalbą. Mokslininkai irgi .Dar kalbos tvarkdariai, kurie ją greit taip sutvarkys, kad daugybės žodžių nesuprasime.
Bet , grįžtant prie dvarų kultūros, visgi dvaruose tarpusavio susikalbėjimo priemone buvo ne archajiškoji lietuvių kalba, o krypstama į prancūzų daugiausia..Lietuvių kalba buvo tarp dvarininkų laikoma prasčiokiška, mužikiška, ir , jei pavartyti literatūrą, tai apstu pavyzdžių- kai kokia dvarininkaitė ar ponaitis prabildavo lietuviškai, būdavo sudrausminamas, sugėdinamas ir liepiama ta kalba nekalbėti.
Todėl sutinku su tavo pasakymu "kaimo Bobutė", nes manau, kad būtent prastuomenės dėka išliko ir gyvuoja mūsų kalba.

nu manau ne prancuzishkai o lenkishkai prancuzishkai pas rusus shenekjo

Na, nevienareikšmiškai. Turbūt čia reikėtų kalbėti apie laikotarpius , tradicijas, kilmę ir KONTAKTUS. Pastarieji ypač daug reikšmės turėjo dvarų kalboms. Aišku, neatmetu ir tavo teiginio, istoriškai čia taip susiklostė.
Štai Sofija Tyzenhauzaitė Šuazel Gutje , turėjusi dvarą Plateliuose,Vilniuje, o tai buvo žymi Europos dama, bendravusi su Napoleonu, caru Aleksandru,prancūzų aukštuomene, vartojo šią kalbą ir rašė prancūzų kalba. Platelių dovanų archyvui perleista keli šimtai jos knygų, tūkstančiai žurnalų..
Daug amžių lietuvių kalbos kontaktai buvo ypač intensyvūs su kaimynų kalbomis (nekalbant apie rašomąsias lotynų, rytų slavų kalbas): vokiečių, lenkų. Kontaktų visada buvo ir su jidiš, rusų ir kt. kalbomis, tačiau jie paliko mažiau pėdsakų lietuvių kalboje. Prancūzų, italų kalbos kartais buvo vartojamos Lietuvos dvaruose.
Štai Bona Sforza, Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo žmona, su savo sūnumi Žygimantu Augustu šnekėjo itališkai. Net XVI amžiuje Vilniuje spausdinta itališkų knygų (pvz., Il Cavaliere del Colonello Domenico Mora Bolognese, in Vilna, 1589). Rusų, kaip minėjai, kontaktai su prancūzais buvo didesni, sutinku. Tai ryšku Tolstojaus "Kare ir taikoje"
Bet yra ir dvarininkų, kurie rūpinosi lietuvių kalbos puoselėjimu ir išsaugojimu. Vieną tokių paminėčiau šviesuoliu laikomą grafą Jurgį Plioterį..

Beje, apie lietuvių kalbos kontaktus su kitomis kalbomis radau labai įdomų straipsnį..Jei kam įdomu- paskaitykite..:
http://www.lituania2007.eu/?g=virsutini ... acinis&m=4
Visai neseniai rusų televizijos kanalas kalbėjo apie mūsų kalbą..
Sakė, kad grynų lietuvių Lietuvoje yra koks 150 000, ir tie patys žemaičiai...ale jie to žodžio nemokėjo ištarti ir išėjo-žomaiti.. Tipo tik tie laikosi įsikibę savo..O visi kiti, atseit, įvairių tautų mišinys ir hibridai.. Ne be rusų pagalbos, aišku..

Asha, čia apie tą rusišką (ar baltarusišką) teoriją galima daug pripezėti būtų. Anie, neturėdami praktiškai jokios istorijos ir būdami tauta, kurią pusiau dirbtinai suformavo carinė valdžia XIX amžiuje, ieško savo istorijos šaknų ir kuria visokias nesąmoningas legendas apie tai, kad esą, lietuviai išties buvę baltarusiais, įskaitant ir visus kunigaikščius, o dabartiniai lietuviai - tai ne lietuviai, o nutautėję žemaičiai.

Visgi, į tokias fantastines naujųjų laikų pasakas vargu, ar vertėtų kreipti daug dėmesio, nes anos nenusileidžia kitoms pasakoms - apie žydišką lietuvių kilmę - http://www.laikas.lt/forumas/viewtopic.php?t=795

Aišku, kad peza. Bet va, labai norisi jiems papezėti. Na o ką, pasijuokiau ir tiek, kad rusas aiškina apie lietuviškąją kilmę ir kalbą..
Dėl šaknų tai tikrai garbinga būtų giminiuotis su lietuviais..Tikėkimės, kad būsimos kartos mūsų nepraras savo šaknų ir nesigėdins užsieniuose ar čia pat, Lietuvoje, esą suvalkais , dzūkais ar žemaičiais ir neis savo gražios tarmės ar kalbos iškeitinėt į prancūzų, anglų, ispanų ar kitas šnektas..

- panašiai tvirtina krikščionybė, prieš Dievą visi lygūs.
(tačiau turtingieji nuolat "vargsta" ieškodami kuo čia save išskirti)



- sakyčiau tie "dideli pinigai" nėra to žmogaus,
o vienaip ar kitaip jam "įbrukti", kad jis juos valdytų.
Krikščionybė ir čia turi numonę: "Kas Cezario - Cezariui, kas Dievo - Dievui".



- prikrautas stalas yra labai menka ir maža vertbė, kad dėl jos diskutuoti,
taip pat menka ir žema mėginti iš "jų" kažką atimti.
Tačiau yra aštri ūkio organizavimo ir vaisių paskirstymo problema (išdalinimo).
Kristus čia liepė: "Dalinkitės".



- tai jie tik dirba savo srities darbą, dirba savo darbą karaliai,
dirba sunkų savo darbą prezidentai ir ministrai. Tegu tik dirba
savo sunkų darbą verslininkai ir mokslininkai. O ką veikia vargšai?

Čia tiktų irgi citata:
Kristus išgydė sunkų ligonį-elgetą,
pirmi jo žodžiai buvo: - iš ko aš dabar gyvensiu?



Čia aš vėl priminsiu apie išgyvenimo minimumo garantiją
civilizuotoje visuomenėje nuo kūdikio gimimo (o ne nuo pilnametystės)
ir nepriklausomai nuo jokių kitų sąlygų (dirba ar nedirba tėvai,
daug ar mažai jie uždirba)

p.s.
kodėl demokratija labiausiai nekenčia kūdikių?

Va būtent aš kalbu, kad reikia ne atimt, bet į mūsų pačių sukurto skruzdėlyno (kas sukurta ne pavienių malonumui tenkint, o visai žmonijai supaprastint ir palengvint gyvenimą) žaidimo taisykles įvesti naujų punktų, kurie skatintų sąžiningas dalybas (kitaip be taisyklių ir įstatymų nieko nebuvo ir nebus), nesakau, kad visiem po lygiai už skirtingą indėlį į visuomenės naudą (juk skruzdėlyno žaidimo toks tikslas?), bet nors sąžiningai ir protingai. O dabar "dalinti" kaip nori gali didelė dalis labai nesąžiningų ir korumpuotų asmenų, taigi kokie dalintojai, tokios ir tos "dalybos" gaunas.

"- tai jie tik dirba savo srities darbą, dirba savo darbą karaliai,
dirba sunkų savo darbą prezidentai ir ministrai. Tegu tik dirba
savo sunkų darbą verslininkai ir mokslininkai. O ką veikia vargšai?"

Vadovaujamas darbas negali būti atliekamas belekaip, jis gal fiziškai ir ne sunkiausias, bet tikrai pakankamai sunkus ir sudėtingas ir vertas didelio atlygio, ale toks darbas yra ne tų kurie jį dirba vėlgi tik dėl asmeninės naudos, o tokių dabar deja dauguma. Tam pačiam verslininkui yra siekis, mokėt kiek įmanoma mažiau savo darbuotojui, nesirūpinant nei tuo, kad nuo jo priklauso ir pats darbas ir jo kokybė, o kad jis būtų darbuotojo atliktas kruopščiai, ir sąžiningai reikia ne tik sumokėti grašius, sau pasiliekant didžiąją dalį. Sakyčiau darbo organizuotojas vien už tai, kad kažką organizuoja dar nenusipelno pagarbos, nusipelno tada kai savo organizavimo gebėjimais sugeba apskaičiuoti viską taip, kad darbo rezultatai suteiktų kiek įmanoma didesnį pasitenkinimą (t.y. būtų padalinti sąžiningai), kuo didesniai daliai visuomenės individų (darbuotojų, klientų ir t.t.). Tačiau visai nenusipelno jei iš žmonių darbo tiesiog sugeba išspaust maksimalią finansinę naudą kažkam viršūnėlėse, darbą neteisingai padalant, pavadinus tik viršūnėles pvz., "firma" (kur darbuotojas laikomas jau ne firma, o savotišku pagalbiniu svetimkūniu) . Tada ir pats darbas bus praščiau (nekokybiškiau) atliekamas.

O vargšai tai ta dalis ant ko viskas laikos, nesvarbu net jei jie bus nekultūringi, neišsilavinę (kas vėlgi yra visuomenės vadovų neteisingo darbo pasekmė, nes kam jie tada išvis reikalingi jei neatlieka savo darbo - dirbti visuomenės naudai ir labui?). "Vargšai" arba visokie tariami runkeliai nusipelno pagarbos, vien už tai kad egzistuoja toks dalykas kaip mokslas, kultūra, menas ir t.t., net jei jiem patiem tai ir tamsus miškas. Jie tiesiog daro kas jiem nurodoma, o jau čia vadovų darbas, kaip jie organizuos skruzdėlyno veiklą, jie už tai atsakingi (ir beja gauna didžiausią atlygį už tai) ir sakyt "o ką daro vargšai" čia visai ne prie ko. Prilyginkim vargšus rankai, o vadovus smegenims, kurios vadovauja rankai, ranka daro ką liepia smegenys (bet ne blogąja prasme, tiesiog jų "bendradarbiavimas" naudingas visam organizmui), bet jei ji įsipjauna, apdega, ar žudo ir plėšia, kas šiuo atveju lieka kaltas? Vadovavimas labai atsakingas (ir būtent dėl to sunkus) darbas ir ne tik didžiausi vaisiai ir garbė, bet ir problemos bei atsakomybė/kaltė krenta būtent ant vadovų. Taip, kad kaltint žemiausius sluoksnius, kurių dėka egzistuoja pati visuomenė labai neteisinga, net tėvam tenka atsakomybė už savo nepilnamečių vaikų padarytą žalą .

Sakyčiau, nutiko šių dienų Lietuvoje precedento neturintis atvejis – broliai belgai atgaivino mirusią lietuviškos mecenatystės idėją...
... ir šioje temoje jau anksčiau (p.12) apkalbėta Sapiegų taurė sugrįžo į Lietuvą! Ir džiugu, ir liūdna...

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=17368916