Rodau knygelę apie gaidžio skiauterę.
Knygelės sudarymo principas- kas puslapis- vis tolyn nuo gaidžio skiauterės. Tas matysis pirmame paveiksliuke.
Kaip ir mūsų bėdos, rūpesčiai, problemos. Mes patys.Kas žingsnis- vis tolyn, vis mažyn, kol Visatoje tampame nežymiu taškeliu arba net pati planeta su mumis tampa neįžiūrima.

Vaizdinė medžiaga įvairiems pamąstymams apie būties prasmę.
Kiekvienas joje rasime save.
Kokios kyla mintys?

Bandysiu tęsinį dėti kitaip, griaunasi man čia eilės tvarka..
28 lipa ne į savo vietą..

Tokius pamąstymus jau ne kartą teko girdėt. O kas jei einant iki "galo" gautųs, kad žmogus yra pačiame savyje ?

Aha, galbūt priklausomai nuo , kiek esi žmogus susipažinęs su tais dalykais.. Kalbeta, bet neiliustruota, ane?
Taip ir yra, kad gyvena jis būtent savyje.Tik , žiūrėdama į knygą, matau galimybę ją skaityti iš abiejų galų.
Pirmas atvejis iliustruotas , nuo svarbios ir ryškios, kaip giaudžio skiauterė problemos, tolstama, o priešingai žiūrint, žvelgi į žemės rutulį, matai mažą taškelį- save, ir palaipsniui susikoncentruoji ties savimi, savo skiautere. Tiek, kad matai visus jos pagražinimus.
Išryškėja žmonių tipai, laikas, tikros ir netikros problemos.Tai, kad asmeninė problema gali būti pati svarbiausia.
Drs, pameni, kažkada kalbėjomės apie in/jan?

paaiškinu:
- nutolus pakankamai "toli" - visata taps taškeliu naujo gaidžio skiauterėje.

Labai įdomus eksperto paaiškinimas. Susiduriame su begalybe skiauterių?

- arba Kristaus paaiškinimu: "Jūs esate manyje".

- arba tiesiog: "Jūs esate manyje".