Nors ir nežinau kas ten per konkreti situacija, bet jeigu jam taip geriau ir jis taip gedi (kiekvienas juk tą daro savaip), na tai galėtumete savo vyrą gal ir suprast kažkiek, duot šiek tiek laiko ir svarbiausia pati palaikyti, aišku jei jus pačią tas erzina taip, kad negalit pakęst, tai turit savo vyrui pasakyt ką galvojat, aukojimasis dėl kito irgi neturėtų virst asmenine katorga, žinoma to nereikėtų daryt pamirštant, kad visgi žmogui irgi sunku (na kokia situacija tokia, bet taip jau yra). Visgi jau ne kartą esu sakęs vieną ir tą patį, kiek teko kalbėt su žmonėm apie jų šeimos problemas, dilemas ir pan., kad jei jau jos sprendžiamos kalbant pirmiausiai ne su antrąja puse, o per aplinkinius tai bent mano nuomone jau yra kažkoks netinkamumas (svetimumas) tarpusavyje. Žodžiu sekmės jums ir kantrybės, viskas anksčiau ar vėliau išsispręs