Vieno ruso gilesne savo tautos analize.

Pavel Umnov. Stačiatikiškas stalinizmas

2007-10-18

Kodėl stačiatikiai taip mėgsta valdžią? Šiek tiek skaičių. 2007 metų liepą vyko sociologinis tyrimas, kurio pagrindinis objektas - Rusijos gyventojų istorinė sąmonė, santykis su šalies praeitimi. 44 procentai apklausos dalyvių mano, kad sovietmetis turėjo teigiamą įtaką rusų doroviniams pagrindimas, 50 procentų įsitikinę, kad jis labai prisidėjo prie Rusijos kultūros vystymosi. Nors daugiau nei 90 procentų žmonių sutinka, kad Stalino valdymo laikais vyko represijos, o 63,5 procentai apklaustųjų žino, kad represijos aukų dešimtis milijonų. Nepaisant viso to, Stalinas užėmė trečią vietą tarp valstybės veikėjų, kurie kelia simpatijas.

Ši keista meilė vienam iš kruviniausių Rusijos istorijos personažų jaučiama ir dabartiniuose mokyklai skirtose istorijos vadovėliuose, kuriose represijos aiškinamos kaip būdas išvalyti valstybės valdymo aparatą, o Stalinas apibūdinamas kaip stipri, bet nevienareikšmė asmenybė. Beje, Mikita Chruščiovas ir Borisas Jelcinas vadovėliuose apibūdinami kur kas kritiškiau.

Stalinizmo renesansas prasiskverbė ir į stačiatikišką aplinką, kur gyvuoja patys keisčiausi mitai apie Stalino „slaptą stačiatikybę“. Pirmasis mitas susijęs su Stalinu vaidmeniu 1941-1945 metų kare. Pasakojama, jog Libano kalnų metropolitas Ilja meldėsi, prašydamas atsakymo, kaip išgelbėti Sovietų Sąjungą? Jam apsireiškė Dievo Motina ir pasakė, ką reikia daryti. Hierarchas pasiuntė telegramą Stalinui, šis viską įgyvendino ir galiausiai karas baigėsi SSSR pergale. Ši istorija gana išplitusi, todėl nesigilinsime į visas jos detales. Tik priminsime, kad viena iš sąlygų buvo bažnyčių ir seminarijų atgaivinimas. „Tautos tėvas“ esą šį reikalavimą išpildė ir Rusijos stačiatikių bažnyčią nuo karo pradžios nebebuvo persekiojama.

Pasak istorikų, ši istorija neturi jokio pagrindo. Pirmiausia, Stalinas susitiko su trimis aukščiausiais bažnytiniais hierarchais tik 1943 metais, kai karo baigtis buvo daugiau ar mažiau aiški. Taigi kalbos apie Stalino atsivertimą ar atgailą yra iš piršto laužtos. Karo metu iš tiesų buvo gaivinamos bažnyčios, bet tai buvo daroma fašistų užgrobtose teritorijose ir vėliau, kai jos buvo išlaisvintos, sovietų valdžia turėjo tai priimti. Taip pat gana akivaizdu, kad draugo Džiugašvili atsisukimas į Rusijos stačiatikių bažnyčią buvo sąlygotas ne jo kaltės prieš tikinčiuosius įsisąmoninimu, bet noru panaudoti hierarchus tarptautinėje politikoje. Kai tik paaiškėjo, kad tai nėra veiksminga, Stalino dėmesys Bažnyčiai sumažėjo ir persekiojimai prasidėjo su nauja jėga.

Antroji istorija susijusi su palaimintosios Matronos Maskvietės gyvenimo aprašymu, kurį surašė kažkokia ponia Ždanova. Čia pasakojama, jog kartą pas Matrona atgailauti atėjo Stalinas. Senolė jam atsakė, kad karas bus laimėtas, jei Rusija neatiduos vokiečiams Maskvos ir pats liks šiame mieste.

Akivaizdu, kad abiem atvejais tai apokrifiniai pasakojimai, t.y. tokie, kurių nepripažįsta Bažnyčia, kurie palaikomi tikinčiųjų liaudies religingume.. Štai apie šias mases ir jų požiūrį į valdžią pakalbėkime, nes Stalino mitologizacija tėra tik viena pseudostačiatikiškos mitologijos dalis.

Griežtai kalbant, stačiatikiai santykiuose su valdžia visada renkasi iš dviejų variantų. Viena vertus, visa valdžia yra iš Dievo ir kiekvienas krikščionis turi būti paklusnus aukščiausiajai valdžiai, kaip teigiama Pauliaus Laiške romiečiams, arba, kaip teigiama, pirmajame Petro laiške, Dievo turime bijoti, o valdžią gerbti. Taigi, galima kalbėti apie paklusnumą kaip lojalumą, pripažinimą, kad kiekviena valdžia turi sakralų šaltinį, o valdovas turi tam tikras sakralias savybės, būdingas vien tik jam. Arba išreikšti pagarbą valdžiai, kartu pripažįstant, kad egzistuoja aukštesnis už ją autoritetas – Kristus.

Rusija, sekdama Bizantijos imperijos pavyzdžiu, per visą savo istoriją sakralizavo valdžią. Pakanka prisiminti koncepciją „Maskva - Trečioji Roma“ ir tai, ką caras reiškė šios koncepcijos šalininkams. Jis buvo Kristaus įsikūnijimas žemėje (Dievas danguje, caras žemėje). Verta prisiminti, kad ir patys „Dievo pateptieji“ aktyviai palaikė tokią pažiūrą, siekdami savo interesų. Aiškiausia šios koncepcijos išraiška Ivano Rūsčiojo laiškai kunigaikščiui Andrejui. Atsakydamas į kunigaikščio pabėgėlio priekaištus, caras išdėsto tokią caro valdžios teoriją, pasak kurios, caras už savo poelgius atsako tik prieš Dievą. Ši koncepcija visiškai dera su vėlesniais Stačiatikių Bažnyčios samprotavimais apie caro valdžią. Galutinė monarcho sakralizacija įvyko XVIII amžiuje, kai Teofanas Prokopovičius „Dvasiniame reglamente“ pavadino Petrą I aukščiausiu ir nenuginčijamu teisėju Bažnyčios reikaluose. Iki tol taip buvo kalbama tik apie Kristų, kuris ir yra vienintelė Bažnyčios galva. Natūralu, kad tokia sakralizacija turėjo įtakos tiek pasauliečių, tiek dvasininkų požiūriui į valdžią.

Štai XX amžiaus pradžios prisiminimuose pasakojama, kaip dvasininkas po liturgijos šventimo per susitikimą su caru Nikolajumi II puolė jam po kojomis. Beje, pagal Stačiatikių Bažnyčios kanoną tai draudžiama daryti žmogui, kuris tądien priėmė eucharistiją. Kartu tai liudija monarcho sakralizaciją.

1917-1918 metų Bažnyčios susirinkime (Sobore), diskusijų apie patriarchato atkūrimo galimybes, atsistojo valstietis ir pasakė žymia tapusią frazę: „Caro nebeturime, taigi mylėsime nuo šiol patriarchą.“ Regis, santykis su valdovais, kuriems reikia jausti ypatingus jausmus, išliko ir po Spalio perversmo.

Sovietinė valdžia meistriškai pasinaudojo tokia žmonių nuostata valdžios atžvilgiu, kurdama naują valdovų kultą. Pavyzdžiui, Lenino mauzoliejus kaip šventųjų relikvijų garbinimo analogas. Na, o stipriausias asmens kultas susiformavo Stalino valdymo laikais. Beje, tai patvirtina telegramų, kurias Bažnyčios hierarchai siuntė Stalinui gimtadienio proga, tekstai. Aišku, sveikinimų tironui puošnumas gali reikšti tik tos epochos specifiką ir nekyla ranka pasmerkti tuometinių vyskupų už tokias panegirikas, tačiau draugas Džiugašvilis numirė, o pataikavimo stilius išliko iki mūsų dienų. Puikus pavyzdys – Lenta.ru pranešimas, kad naujuoju Rusijos premjeru tapo Viktoras Pipyskinas. Aišku, tai žurnalisto klaida, bet pats faktas, kad didžiulės valstybės vadovu gali būti paskirtas bet koks žmogus, net ir su keisčiausiai skambančia pavarde, liudija, kad valdžia Rusijoje iki šiol suvokiama kaip tai, kas nepriklauso nuo paprastų žmonių. Valstybę valdo, kaip įsivaizduoja dauguma rusų, arba angelas, arba šėtonas. Tačiau jokiu būdu ne paprastas žmogus, turintis silpnybių. Būtent todėl „stačiatikiškas stalinizmas“ puikiai randa vietą Rusijos istorijoje.

Pseudostačiatikiškiems sovietų monarchistams Ivanas Rūstusis, Nikolajus II ar Stalinas savo funkcijomis yra tolygūs valdovai ir todėl jie apipinami panegirikomis, jiem suteikiamos visos dorybės. Jei tokio valdomo gyvenimas akivaizdžiai neatitinka krikščioniškų principų ir bendražmogiškos moralės, tai pasitelkiama legenda apie slaptą garbinimo objekto religingumą. Valdovas tampa simboliu, kuriam nereikalinga žmogiška biografija. Jam nereikalingi realūs bruožai, jis tampa herojišku personažu, į kurį kiekvienas gali įlieti tai, kas jam atrodo geriausia.

Todėl daugybės Staliną šlovinančių straipsnių autoriams, kurių nemaža dalis priklauso Stačiatikių Bažnyčiai, visai nesvarbu, kad krikščionybė – ne politinė ar valstybinė ideologija, ne nacionalinė, visus jungianti idėja, o tikėjimas Kristumi, ideale panaikinantis ribas tarp žmonių. Pirmą kartą tai labai aiškiai buvo suformuluota ankstyvojoje krikščionybėje anonimo laiške Diognetui. Čia teigiama, kad krikščionys nesiskiria nuo kitų nei kalba, nei kilme, nei gyvenimo papročiais. Jie neturi savo miestų, nekalba išskirtine kalba, niekuo išoriškai nesiskiria nuo kitų. Jų išpažįstamas tikėjimas nėra naujovių ieškojimas ar žmonių darbo vaisius, jie nėra kurio nors žmogiško mokymo šalininkai. Tačiau, gyvendami tarp graikų ar barbarų, ten, kur jiems Dievas skyrė gyventi, krikščionys išsiskiria neįtikėtinu ir stebinančiu gyvenimo būdu. Gyvena jie savo Tėvynėje, bet kai svetimšaliai, visur dalyvauja kaip piliečiai, bet viską kenčia kaip atvykėliai. Jiems kiekviena valstybė yra Tėvynė ir kiekviena Tėvynė yra svetima šalis.

Šie žodžiai neturi nieko bendro su valdiškomis deklaracijomis apie patriotizmą ir nesaikingu valdovų garbinimu, kuris dažnai būdingas stačiatikiams. Aišku, tai nereiškia, kad Kristaus mokiniai visose valstybėse yra „penktoji kolona“. Tačiau svarbu sudėlioti prioritetus, kad vieš žemiškos valdžios krikščionys pripažįsta aukščiausią autoritetą – Kristų. Todėl bet kurie bandymai sakralizuoti valdžią pasmerkti žlugti. „Valdžių simfonija“ telieka mitu, kuris niekada neišsiskleidė istorijoje. Stalino reabilitacija ar net sakralizacija tėra dar vienas šio mito atspindys.

Parengta pagal „Russkij žurnal“. Parengė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Pactasai, labai įdomus straipsnis

Tarp kitko, prisiminiau dar vieną analizę apie tą patį dalyką, tiesa jau iš klasikinio komunizmo pusės (deja, tik neprisimenu autoriaus). Trockistinė komunistinės Rusijos bei SSRS kritika labai susišaukia su tavo pateikta.

Pagal aną primenamas marksistinis istorinio valstybių vystymosi modelis, pagal kurį valstybė, patirdama vienas ar kitas revoliucijas (dėl taikaus kelio ginčijamasi), evoliucionuoja link komunizmo tokiu keliu:
* Absoliutinė vergvaldystė (imperatoriškos Kinijos modelis) - vienas absoliutus sudievintas monarchas, po kuriuo sėdi žmonės - vergai.
* Demokratinė vergvaldystė (Graikų modelis) - demokratiniai santykiai 10 proc. žmonių, likę 90 proc. vergai
* Patvaldystė (Viduramžių Europoje) - hierarchiniai santykiai tarp kelių proc. žmonių, sėdinčių valdžioj, kokie 50 proc. yra lygiateisiai, likę 50 proc. - truputį didesnes teises, nei vergai turintys baudžiauninkai.
* Kapitalizmas - demokratiniai santykiai tarp visuomenės narių, esančių tuos pačiuose sluoksniuose (klasėse), tuo pat metu gan griežtas tų sluoksnių ekonominis atskyrimas.
* Socializmas - demokratiniai/kapitalistiniai santykiai tarp visų sluoksnių, valstybės kontroliuojamas pagrindinių lėšų perpaskirstymas.
* Komunizmas - dėl totalinės perprodukcijos sluoksnių (klasių) nelieka, lėšų perpaskirstymas tampa esmine visuomenės ir valstybės veiklos sritim.

Žvelgiant į carinę Rusiją, galim pastebėti, kad tai buvo patvaldystė, dar neseniai turėjusi netgi vergvaldinių bruožų. Po revoliucijos ir pilietinio karo, valdžios ir visuomenės santykiai gan greitai pakito ir jau apie 1921-1923 metus įgijo kai kurių graikiškos vergvaldystės bruožų, kai dominuoti ėmė valdančioji, visas teises turinti komunistų valdžia. O po 1933-1937 metais vykusių valymų komunistų valdžia įgijo aiškius kiniškojo vergovinio modelio bruožus - vienas sudievintas vadas, o visi kiti, įskaitant netgi artimiausius jo parankinius - visiški vergai (galime prisiminti kad ir Molotovą, kuris buvo ministru, o jo žmona sėdėjo, kaip įkaitė, konslageryje).

Trockistų pateikiama išvada - gan kardinali - Leninas ir Stalinas, vietoje to, kad Rusiją pasuktų link socializmo, o vėliau - komunizmo, sukėlė tokią ekonominę bei ideologinę santvarkos degradaciją, kad komunizmas Rusijoje, kuris pačių Markso bei Engelso požiūriu buvo neįgyvendinamas, tapo dar mažiau įgyvendinamu.

Aišku, į tokią marksistinę analizę irgi vertėtų žiūrėti kritiškai, visgi, kaip matome, paradoksaliai ši analizė susišaukia ir su Rusijos istorijos faktais, ir su kitais, netgi religjotyriniais požiūriais.

Straipsnis turi daug temų, nesupratau, kuria linkme čia sukt. Todėl pasirinkau savo takelį. Kiti gal mins kitais.

1.Pastebėjau vieną klaidą- daug kas rusus sieja su Stalino represijomis.Yra pas juos visokių žmonių- ir kairių, ir dešinių pažiūrų.
Kampo, kuo dėti stačiatikiai , nepagavau. Hierarchijos laiptai yra visur, carystėse, karalystėse.Bet čia rašo pats rusas? Tipo "mušk rusą?"

2.Gruzijoje Stalinas išlikęs pagarboje ir šiandien.
Tačiau vienam rusakalbių čate paskaitinėjau apie TSRS, ieškogama medžiagos forumui. Jaunimas labai smerkia staliniškąjį periodą, NKVD ir kita , kas prisidėjo prie žmonių naikinimo. O vadovėlių nesu mačius, kuo labai abejoju, ką teigia autorius.Sovietiniai vadovėliai pas mus , ir tie neliaupsino Stalino,priešingai, nei Leniną, o buvo tai ta pati sistema. Juk Staliną iš mauzoliejaus rusai tai išmetė?

3.Stalinas patsai tūkstančius rusų negailestingai pasmerkė mirčiai, dargi aukšto intelekto žmonių, ypač daug karininkų, inžinierių, t.t.

4.Pataikavimas ir dovanos.
Nemanau, kad tai sietina su Stalino kultu, kyšininkavimas ir dovanos turi gilesnę senovę.Gerai nežinau, bet manau, kad pradininkai visdėlto buvo daktarai.O iš dar seniau- carai ir karaliai.. Jei kas, pataisysite. Ir ne tik pas rusus.
Taip, dovanos gajos ir šiandien, jos netgi įteisinamos iki tam tikros sumos.Kokiems žmonėms dovanojama šiandien?
Tiems, iš kurių galima gauti naudos,tiems, kurių bijomasi dėl griežtumo ir galėjimo kaip pakenkti, tiems, kurie gali suteikti malonę.
Sąžiningi ir teisingi dovanų neima, o jiems perdaug niekas ir nesiūlo..
P.S.
Šiaip, norint daryti "skrodimą" kurios tai tautos, reikia labai gerai žinoti papročius ir kultūrą. Mes gi nežinom, kokios tradicijos senos, atėjusios iš amžių, kurios susiformavo naujai. Tiek Bažnyčios atžvilgiu, tiek pasaulietiniu.Galima neatsargiai ir nepelnytai įžeisti žmones, kurie yra padorūs piliečiai arba nusikalbėti...
Reikėjo gal klausimą suformuluot? a?:roll:

Mano darbas

Asha, viskas labai paprasta, tereikia pažvelgti religijotiryniu požiūriu: kalba ne apie rusų tautą ir ne apie realias istorines asmenybes, o apie tautoj paplitusį pusiau sąmoningą, mitologinį supratimą (jis, beje, nelabai ką bendra turi su Gruzijoj paplitusiu Stalino, kaip superdidvyrio garbinimu): Caras yra dievas - Stalinas yra dievas. Pagauni kampą? Ne dievai - nėra daugybės dievų su ištisa hierarchija, yra tik vienas - Stalinas arba Caras. Visi jų pavaldiniai - jau ne dievai, o daugų daugiausiai priartintieji, palaimintieji ar pusdieviai.

Savo laiku caro sudievinimui leido egzistuoti stačiatikių bažnyčia, todėl rusiškas caras įgijo liaudies akyse kai kurių Kinijos imperatoriaus bruožų - tai dievas žemėje, ne žmogus, o kažkokia visai kitokia figūra, kuriai gal negalioja net tokie posakiai, kaip "ir šventieji šikti vaikšto". Caras liaudies supratimu - ne šventasis, jis nevaikšto ten, nes jis CARAS.

Panaši istorija gavosi ir su Stalinu, kuris net ir propagandoje jau tampa sudievintu (beje, sudievintu daug labiau, nei buvo sudievintas Caras) - Stalinas ir atneša saulę, ir rūpinasi VISAIS, ir VISKĄ mato, etc.. Beje, vienoje iš temų apie SSRS berods buvo plakatų, kur tiesiai šviesiai taip ir sakoma.

Po Stalino mirties sekęs jo nudievinimas buvo nepilnas - Staliną bandyta pakeisti jau mirusiu Leninu bei bendru kompartijos kultu (atsimeni brežnevinius gegužės 1-osios šūkius?), tačiau miręs dievas - ne tokia figūra, kuri galėtų būti dievinama, taigi, stipraus efekto nesigavo.

Tarp kitko, pastebėkime, kaip paskutiniu metu dalis rusiškos spaudos ar valdžios finansuojamų grupuočių (kad ir Naši) garbina V. Putiną - anasai irgi jau įgija dieviškų bruožų, iš žmogaus tapdamas kažkokia mistine figūra. Nieko panašaus nerasi Vakarų šalyse (netgi nacistinėj Vokietijoj Hitleris buvo žmogus), bet tai labai paplitę Rytuose, kur gyvena šventasis Japonijos Imperatorius, Didysis Liaudies Vadas Kim Ir Senas bei kiti sudievinti valdovai.

Kad geriau suvokčiau, ką tik skaičiau , ką parašė Pavelas Umnovas dar.Taip, jis rašo religine tema. Skyriuje Mokslinis ateizmas -Dėl tikybos įvedimo rusų mokyklose, Kitas straipsnis-Kam gėjams cerkvė? Ir daugiau.
Čia rusiškuose puslapiuose.

Atrodo, teks keist nuomonę.

Beisikuisdama radau kai kokius dokumentus prie straipsnių analizės.
Išrašus iš CK Politbiuro pasitarimų religijos klausimais.
Tai va, sudievintos saulės sprendimai pravoslavų bažnyčios klausimais.
Tai ir Leninas, žiūriu, buvo parašęs 1919 metais potvarkį..

Vienas iš 1933 09 12

1920-30 metais Maskvoje ir apylinkėse buvo sugriauta 150cerkvių.300 iš likusių perdirbtos į gamyklų cechus, klubus, bendrabučius, kalėjimus, izpliatorius, paauglių kolonijas.Dėl numatomų statybų dar planuojama nugriauti 500 likusių cerkvių.CK draudžia projektuoti statybas griaunant cerkves kurias reikia padaryti kultūros paminklais.Tarybų valdžios ir milicijos organai privalo imtis priemonių ir atsakomybės išsaugojant senovės Rusios meno paminklus.
CK sekretorius Stalinas

Kitas dokumentas iš 1939 metų lapkričio 11
"Religijos klausimai.Dėl religijos ir rusų pravoslavų cerkvės tarnautojų nusprendžia:
1.Pripažinti netikslinga ateityje TSRS NKVD organų politika dėl rusų cerkvės tarnautojų arešto ir tikinčiųjų persekiojimo.

2. Draugo Uljanovo(Lenino) nurodymą iš 1919m.gegužės 1 d. Nr.13666-2
"Apie kovą su religija" ,adresuotą Dzeržinskiui ir visas instrukcijas, susijusias su NKVD,OGPU,VČK, liečiančias cerkvės tarnautojų ir tikinčiųjų persekiojimą- atšaukti.

3.NKVD pavesti atlikti reviziją nuteistų ir areštuotų piliečių dėl tikėjimo.Išlaisvinti nuo arešto , pakeisti į bausmę, nesusijusiasu laisvės atėmimu dėl nurodytų motyvų.
4. Klausimą apie tikinčiųjų, esančių kalėjimuose ir kitose konfesijose, likimą CK paskelbs sprendimu atskirai.
CK sekretorius J.Stalinas

Tačiau, kaip teigia straipsnio autorius, vėliau Stalinas pakeitė savo nuomonę(jau po 1943 metų susitikimo su hierarhais)

Įdomus pastebėjimas, nors neskaičiau visko, bet tikrai gaunas viskas pagal 'orginalų' pudrinimą kai iš žmonių padaromi dievai, toks būdas ilgą laiką bažnyčiai padėjo puikiai pudrint smegenis (na kartais dar ir dabar padeda). Sukilt prieš tironą liaudis išdrįs, tačiau kas drįs sukilt prieš patį Dievą ir pasmerkt save amžinom kančiom :

Asmuo Jašua virtęs Dievu (irgi ne jokiu pusdieviu)



Nikis II:



Jašua šeima, kurioje Dievas taip pat tik vienas



Ir "šventojo" Nikio šeima:



Ješua išduoda artimas žmogus ir Romanovus kiek pamenu keli giminaičiai? Galiausiai kančia ir žiauri egzekucija, bei kankinio, engiamojo įvaizdis (mėgiamas vargingos liaudies).

Net po šiuos dievus gundantį šėtoną yra:





Kristus prieš mirtį taria: ""Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą"

Nepatikėsit, bet ir Nikis tokius žodžius taria prieš mirtį (tik kreipias į Dievą, nes matyt nebuvo išpuikęs ir Dievo savo tiesioginiu Tėvu matyt nevadino ).

Alternatyva šioms nesamonėms, vakarietiškas dievas (tiesa irgi turi neigiamą savybę moralės atžvilgiu, todėl dar klausimas kuris blogis "geriau") :



Taip ir gimsta dievai, deja ne tik Rusijoje, nes kiek pamenu net pas mus valstybinė religija katalikybė, tiesa ateinant vakarietiškam dievui, realiai nusilpo ir likusi daugiau hobiu, nei valdžios priemone .

EPILOGAS. Toks mechanizmas man tiesiog šlykštus, nepaisant jis Rusijoj ar Europoj. Deja tenka pripažint ir tai, kad jis naudojams nuo labai senų laikų. O va Rusijoj ko gero bandoma taikyt tikrai ir dabar, vakar net berods per žinias rodė, kaip kažkokia moteris išgridusi Putino balsą tuo vos patikėjo ir kalbėjo su juo kaip kokia dievybe. Bet keista jei tai plačiai suveiktų, kada beveik visame pasaulyje įsigalėjęs vakarietiškas dievas .

Drs eilini karta praleido gera proga patyleti

p.s. as siuo atveju irgi