Balvonai, tikrai taip - Rusijoje pilietinis karas baigėsi dešimtmečiu anksčiau, nei įvyko Pavliko Morozovo istorija. Visas pasipriešinimas buvo seniai nuslopintas, galima tai pastebėti ir iš pačios istorijos konteksto - jokios užuominos apie kokį nors karą, netoliese esančią kariuomenę ar pan., vaikai miške išsigąsta ne kokių "banditų", o vilko.
Kas vyksta Pavliko Morozovo istorijoje: pionierius įskundžia savo tėvą vardan kažkokių ideologinių motyvų. Atkreipk dėmesį, už ką įskundžia tėvą - už tai, kad tas padeda keliems tremtiniams. Ir kur paskui dingsta tėvas iš visos istorijos? Šitai gražiai nutylima, nors realiai visi suprantame, kad jis - sušaudytas. Vėliau tęsiasi kita istorija: Pavliko senelis, rizikuodamas būti ištremtu ar sušaudytu, padeda kitam potencialiam tremtiniui - "buožei" Kulakovui, kuris "pūdo" grūdus. Klausimas - kodėl? Ataskymas irgi visai akivaizdus - apie tai, kaip "buožės" grūdus "pūdydavo" (ir Rusijoje, ir Ukrainoje, etc.) pakankamai plačiai žinoma: valdžia iš žmonių atimdavo visą maistą, todėl, nenorėdami mirti iš bado, žmonės grūdus slėpdavo visais įmanomais būdais, netgi užkasdavo.
Taigi, neverta teisinti sovietinių nusikaltimų kažkokios kitos valdžios nusikaltimais. Nusikaltimas nuo to nesumažėja, o valdžia, kuri vaikus verčia išdavinėti savo tėvus - vis vien lieka nežmogais.
Ir dar, tarp kitko, apie diskusijos metodą: neverta savęs statyti į nusikaltėlių gynėjo poziciją - tai užtikrintai pralaiminti pozicija. Žinau, kad nori iš principo pasiginčyti, bet argi verta ginčytis dėl TOKIO dalyko?