Laikas.org paskatino sukurti tokią temą. Pagalvojau, kodėl filosofijos negalima laikyti ir "tikėjimu". Beje ne tiek mitologiniu (religiniu), kiek paremtu mokslu. Net ir 17-18a. žodis filosofas, buvo labiau suprantamas, kaip mum dabar mokslininkas. Pirmųjų filosofų veikalai vadinos., pvz "Apie gamtą", "Apie Visatą", kuriuose buvo aprašomos tuo metu turimos teorinės žinios. Ir filosofai siekė atsiriboti nuo mitologinio pasaulio aiškinimo, bet siekė jį paaiškinti ieškodami pagrįstų faktų ir nelaikydami savo atrandamų neginčijama ir nepaneigiama "tiesa", kaip religijose, neginčijama ir dargi draudžiama ginčyti (nuodėmė). Filosofijoj kritiškai vertinama, bet kokia "tiesa". Žinoma, kritiškai, tai nereiškia visada kritikuojama, tiesiog visada skatinama ieškoti detalesnės tiesios, galbūt suprantant, kad ateityje bus įmanoma tokią surasti ir nepasitenkinant dogmatišku ir neneigiamu "atsakymu"
. Pagal mane tai filosofija aprėpia ir religijas, ir mokslą ir apskritai visą mūsų mąstymą ir visiškai neprieštarauja nei vienam iš jų ir net kiekvieną jų pildo ir tobulina.
Nekrašas savo knygoj "Filosofijos Įvadas" kaip vieną iš variantų apibūdinti kas tai yra filosofija, rašo taip:
Filosofija tai bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus.
Man asmeniškai, atrodo, kad filosofija pilnai gali atstoti mitologinius tikėjimus nesugriaudama ir net atvirkščiai, kartu praturtindama bendrą žmogaus supratimą
. Žinoma aš neteigiu, kad tarkim religijos blogis, nes ir pati filosofija nors ir prieštaraudama mitologiniam pasaulio aiškinimui, būtent tokio aiškinimo dėka matyt ir atsirado (kaip priešprieša). Dar, manau, kad kaip, kad filosofija praturtina dabartinį mokslą ir tikėjimą, taip ir mokslas ir tikėjimai, praturtina pačią filosofiją. Ko gero pagal tokią scemą galima tik pritart posakiui - visokių yra, visokių reikia.