Jei draugas nesugeba priimt kad ir skaudžios tiesos, tai jo problema, o ne to kuris pasako tą tiesą. Aišku kai kada galima tyčia kokią nors "tiesą" pasakyt vien tam, kad įskaudint

Drs iš manęs tai šito nesulauks niekas iš mano gerų draugų, nemėgstu skaudint kaip kiti..

Tai nesistebėk, kad skaudins tave . Yra skirtumas, kai ne tyčia "įskaudini", o tik norėdamas pamokyt tą kuris tai daro tyčia. Beje nesupratau tada ko tu čia nenori? Pasakyt draugui, kad jis tave nervina įžeidinėjimais? Nes tipo jis dėl to įsižeis ? Taigi jam tik geriau bus, nors gal ir įsižeis, bet gal pasimokys.

Vaikystėj ir man panašiai buvo..buvo momentų, kad specialiai dariau viską, kad man atsibodęs žmogus kuo greičiau "atšoktų" nuo manęs. Tada man nieko nereiškė nei tiesą į akis sakyt, nei įžeidinėt, nei ką kitą. Svarbu buvo tik tai, kad mes kokią savaitę nebendrautume ir kol kas vyrautų ramybė nuo jo. Derėtų pabrėžti, kad tai buvo vaikiškos klaidos, kurių pasėkmė šiandien-nebendraujame ~9 metus, nors prasilenkiam beveik kasdien.

Sim man ir buvo panasiai cia pries 2 metus per rugsejo pirma ejau su keliais draugais per centra ir sutikau toki drauga einanti su kitais draugais, tai ji suktelejau tas atsisuko ir paziurejo i mane tai taip ranka numojo ir nuejo.. Tai taip gavos, kad jis mane palaike kaip koki mulki ar dar blogiau.. Tai is to pykcio kita diena as sudaviau ir paskui susimusem..
Ir as ant jo pykau ilgai, o jis ne tai bande kitom dienom sneket o as kai durnas dar buvau pykau ir nesnekejau ir net nedaviau rankos kai jis su manim sveikinos... Bet paskui susipratau as ir priejau prie jo ir padaviau jam ranka sakau labas ir atsiprasau sakau... O tas draugas buvo geras draugas kartu su juo nuo vaikystes irgi augome.. tai kai priejau prie jo ir pasakiau atsiprasau jis taip pat sako atsiprasau uz tai ka as mieste padariau tai abu durnai padarem

keista, keista, man tokių nutikimų per daug nebuvo nutikę
jei ir kas iš draugų pasityčioja, tai visada gauna kritikos atgal (žinoma, su humoru), ir tiesiog kartais draugiškai pasikoliojam, kai reikia išsikeikti dažniausiai suprantam, kad kiekvienas iš mūsų taip iš tiesų nemano, o jei ir kas nors būna "užkabinama" tai iškart pasakom, stengiamės tų temų neminėti ir panašiai. begalės draugų neturiu, bet už tai jie man patys artimiausi ir brangiausi galiu pasitikėti, žinoma, ir jie manim pasitiki

bet mantuks suprask kaip tam draugui bus skaudu ir negera kai tu jam tai pasakysi manau tikrai supyks

kuomet tau blogiau:
kai tau blogiau ir ant tavęs "važiuoja"
ar kai pagaliau išsiaiškini, normaliai pasikalbi su geru draugu, šis supranta tave ir daugiau nebeliečia tos temos? nesuprantu kaip tai gali būt sunku, jei tai geras draugas. ir kodėl jis turėtų jaustis blogai, jei pasakai, kad jauties blogai, kai jis sako blogai apie tave?
jei man kas nors taip pasakytų, tiesiog atsiprašyčiau ir viskas. ko dar įsižeisti reikia ar pykt?