Anąkart kalbėjausi su kunigu. Jis pasakė, kad Dievas kartais su mumis kalbasi kitų žmonių lūpomis. Prisiminiau tai mums susitikus pirmą kartą. Vėliau tas pojūtis išnyko ir kai po daugelio metų išaušo naujas rytas, o tu ramiai miegojai padėjusi galvą ant pagalvės, supratau, kad šalia manęs visada buvo Dievas. Jis buvo ir tada, kai mirė tas kunigas, o atvykėliai užkalė lentomis bažnyčios duris. Tada visi kalbėjo, kad Dievo nėra, bet tada kodėl, kai tu kalbi, aš nejučiomis žvilgčioju į dangų…

Ir ka gi tu ten matai? Dieva ar velnia? Vyro ar moters pavidalu?

Ir ka tu ten matai: dieva ar velnia? Ir kokiu pavidalu?