Sugalvojau tave ir mane, kad pažinčiau liūdesį ir džiaugsmą. Kad sykiu skaudėtų taip, jog norėčiau išnykti, o virpulys nepraeitų visą naktį. Sugalvojau tave ir tada, kai kažkurią akimirką tu pasirodei ir nepamenu, kada pradingai. Laike sugalvojau tave… Tam, kad iškęsčiau ilgesį, išgėręs jį lyg paskutinį lašą vyno taurės, o meilė taptų nepakeliama bausme sielai. Kai tu dingai, sugalvojau tave ir mane… Vien tam, kad galėčiau gyventi…

Laikrodininkas

Kolegos biure vartė kelionių katalogą, gėrėdamiesi baltų Maldyvų paplūdimių vaizdais. Nuostabu, nepakartojama, fantastiška, skambėjo jų lūpose. Lyg į trenktą jie pasižiūrėjo, kai pasakiau, kad man tie paplūdimiai nerūpi. „Nei mėlynas vandenynas, nei baltas smėlis, nei palmės?” - paklausė jie. „Ne”, - atsakiau. Juk visa tai turiu visai šalia. Pravėręs namų duris randu tave, grįžusią iš darbo. Tu šypsaisi ir šitos šypsenos neužgoš jokia saulė. Laukiniais galime būti ir mūsų sulūžusioje lovoje, o šaltais vakarais, kai tu atsiguli pirma ir vėliau pasislinkdama užleidi vietą, šiluma likusi po tavęs nepakeis jokio paplūdimio. Apkabini ir tavo rankų švelnumas negali pakeisti Indijos vandenyno bangų. Ilgainiui jos ir nukels mus į Maldyvus.

Laikrodininkas

Pas mus lyja ir man atrodo, kad tai tu beldi į langą. Šį vakarą sunku ištverti minutes be tavęs ir dar praeis amžinybė, kol iš tikrųjų galėsiu pajusti tavo rankas… “Noriu kažkaip tave paliesti, nes man, matyt, būtų tada ramiau”, – tyliai pasakei sau. Sinoptikai pranešė, kad lis dar kelias dienas, bet bus šilta. Lietaus lašai sudarys balas. Jos virs upeliais, kurie nubėgę miesto pakraščiais susilies su didele upe. Viliuosi, kad kartu su ja iki tavęs nukeliaus šilčiausi žodžiai, kuriuos noriu tau pasakyti šį vakarą. Kad tas upės vanduo susimaišys su sūriu jūros vandeniu, panašiu į ašaras, kurias užgniaužiame išsiskirdami ir pasirodo, kai atsiduriame vienas kito glėbyje. Pas mus lyja ir man atrodo, kad tai tu beldi į langą.

Laikrodininkas

Kas per jėga slypi Laikrodininko žodžiuose? Rodos, mina ant sąžinės, kažkam skirti...Privatu..Skaitai, lyg ne savo valty jauties.., ne savo lieti akimis..
Praeit pro šalį, nepatebėjus, sunku, tačiau šie žodžiai turėtų rast atgarsį kažkieno širdy...Gal klystu- mirtinga esu..
Tikiuosi, laikrodininkas gerai nureguliuos savo laikrodį...ir viskas bus gerai.. Linkiu daug daug sėkmės..

Miesto aikštėje jau iškilo kalėdinis miestelis. Mediniai nameliai. Papuošta eglė. Virtinose žybsi girliandos, apšviesdamos praeivių veidus. „Pagalvojau, kad būtų jauku su tavimi vakare ateiti į aikštę, pasišlaistyti po seno miesto gatves ir prieš pat Kalėdas išgerti vyno“, – pasakei. Šiurpuliukai nubėgo per nugarą, kai klausiausi tavo balso telefone. Dar būtų jauku susišildyti rankas, kai naktinis miesto šaltis verčia visus susigūžti, įtraukti galvą į šalikus ar užsidengti veidą pirštinėmis. Sinoptikai kitą savaitę pranešė šalčius, bet nepaisant prognozių, man šilta. Būtų jauku su tavimi vakare ateiti į aikštę ir pažiūrėti pirmųjų mūsų Kalėdų.

Laikrodininkas

Ilgesiu apklotas ruduo. Užmiegu jame apsiklojęs lapų kilimu. Vos girdžiu tavo žingsnių aidą. Klausausi jų šlamesio ir užsimerkęs skaitau laiškus, kuriuos siuntei prieš daugelį metų. Ilgesiu apklotas ruduo. Toks koks buvo pernai ir užpernai. Lieku jame, nes jame dar esi tu. Ar žinai, kaip atrodo dangus, kai žvelgi į jį iš po žemių pro lapų kilimą? Jo trauka tokia, kad lapai ima kilti į dangų. Užsimerkęs ir išskėtęs rankas kilu su jais. Tiksliai žinau, kad ten esi tu, nes įsivaizduoju, kaip apkabinu pečius. Ilgesiu apklotas ruduo. Toks, kokį jį parodei prieš šimtą metų, kai sunėręs vienas kitam rankas už nugaros gėrėjomės lapais, krintančiais į dangų ir kylančiais kartu su mumis.

Laikrodininkas

Išeinu į seno miesto gatves. Tikrai žinau, kad ten susitiksime. Neturiu nei tavo laiškų, nei nuotraukų. Net nufilmuotos scenos apie tave man nepriklauso. Kaip ir bučiniai ar prisilietimai. Jie ne mano, o ir jausmas toks, lyg po išpažinties mėgintum gauti išrišimą už kitą žmogų… Namuose nerandu vietos, nes sienos slegia ir tarp jų imu dusti. Tu į čia niekada neįžengsi. „Tai, kas nuoširdu, nepakartojama”, - kartą pasakei. Uždarau duris ir viduje tarsi palengvėja… Dabar aš vėl esu aš. Išeinu į seno miesto gatves. Tikrai žinau, kad tik ten galiu tave sutikti, o sutikęs apsikabinti.

Laikrodininkas

Pastarąsias dvi savaites jau nebegaliu savęs valdyti. Negaliu valdyti to, kas dedasi viduje. Jei būtų mano valioje, tai širdžiai pasakyčiau: „Nurimk, nes viskas, dėl ko tu taip daužaisi, tėra tavo kvailos vaizduotės padarinys. Todėl būk protinga ir nurimk”. Bet širdis neleidžia. Ji lyg drebulio apimta suspurda kiekvieną kartą, kai mintyse imu piešti tave. Ji liepsnoja, kai nekantrauju išvysti akis… Taip, tikrai… Tikrai prarandu save. „Būk pagaliau protinga ir nurimk tu, kvaila širdie!”, - užrėkia kažkas. Nuleidžiu rankas ir vos šypsodamasis balsui tyliai atsakau, kad jau nebegaliu, o ir nenoriu… Staiga pradedu kvatoti, galvodamas, kokio dydžio sąskaita atkeliaus paštu… Žinau. Teks susimokėti. Iki paskutinio cento. Už daug ką. Už kvailą širdį taip pat…

Laikrodininkas