Ilgai galvojau, ką tau parašyti. Toks pojūtis, kad tapau žmogumi, įstrigusiu laike, kuriame vis prasilenkiame nelyginant traukiniai. Štai vakar kalbėjausi su bičiuliu. Jis kvietė užeiti į namus ir pakelti taurę už jo šeimą aplankiusią laimę. „Ar ateisi“, – paklausė jis. Pasakiau, kad „ateisime“. Tą akimirką jis suglumo... O šiandien parduotuvėje apžiūrėdamas prekes, pagalvojau, kad reikia tapti Kalėdų seneliu, kuris gruodžio pabaigoje tau padovanotų kokį niekutį. Išrinkau tai, ką buvau sumanęs, bet prisiminiau, kad namuose tavęs nėra ir dovanos niekas taip ir nepaims... Rytoj, kaip ir pastaruosius mėnesius, vėl lauksiu tavo skambučio. Jo laukiu kasdien kaip ir sutarėme, bet telefonas tyli... Ir visgi, sutartą valandą kalbuosi su tavimi. Kai niekas negirdi ir niekas nemato. Kai tam tikrą akimirką tu atsirandi tikra ir nesumeluota. Kai tavo laiškai, rašyti tamsoje, staiga nušvinta, nes papūtęs į langą, perskaitau visus tavo laiškus... Kaip tik tada, mieloji, labiausiai noriu tave apkabinti ir papasakoti tau apie tai, kaip gyvena meilė.
Laikrodininkas
_________________
|