Šiandien lijo. Stipriai. Tiesiog tikra liūtis. Sušlapo pėdos. Permirko drabužiai, o upeliai vis sėmė kojas. Kurį laiką taip stovėjau nunarinęs galvą. Vėliau, pramerkęs akis, nusirengiau po lietumi. Buvo keista, bet sykiu ir nesvarbu. Lašai švelniai glostė skruostus. Prisiminiau, kaip kartą pasakei: “Meilė nėra savaime suprantama. Iškentus tiek daug, man niekada nebūsi savaime suprantamas”. Užsimerkiau ir nusišypsojau. Nusišypsojau vos pastebimai. Jaučiau ant lūpų lašus, tarsi prisilietimus. Jie buvo kaip daina. Dainavau su jais… Šiandien lijo. Stipriai. Tiesiog tikra liūtis… Ėmiau ir nusirengiau…

Laikrodininkas

Šį rytą parke stebėjau medžius. Atrodė, jie turi sielą. Jų tiek daug, kad kažkurią akimirką norėjau pavirsti vienu iš jų. Kažkur girdėjau, kad apvalius sielą reikia prieiti prie kamieno, jį apkabinti ir po kurio laiko tapti medžiu. Ir mudu galėtume taip padaryti, o vėliau, išskleidus šakas, naktimis stebėti pasaulį, o dienomis žmones. Šypsausi. Juk šiąnakt sapnavau kaip panirome į vandenį. Skaidrų iki beprotybės. Dugne augo medžiai, o mes buvome kaip delfinai, nes vis išnirdavome oro. Kaip ir visi delfinai… Prisiminiau, kad dar kažkur skaičiau, jog medžiai tai žmonės, kurių širdys kalbasi be žodžių. Medžiuose juos įkalino vienatvė. Šį rytą parke stebėjau medžius. Neklausk manęs, ar jie turi sielą, bet šiandien norėjau pavirsti vienu iš jų arba būti delfinu žaliame vandenyne.

Laikrodininkas

Nudeginai žvilgsniu ir pasidaviau. Kritau į tave kaip akmuo bedugnėn. Pasidaviau ir neprisimenu, kas buvo prieš tai ir nežinau, kas įvyko vėliau. Tiesiog pasidaviau ir pradėjau laiką skaičiuoti nuo tos akimirkos, kai pažinau tave. Vis dar kvepiu tavimi ir tas vidinis virpulys krečia kūną, lyg kažkur papilvėje spurdėtų drugiai. Neleisk, kad tai pasibaigtų. Bijau, kad kai tai praeis neišgyvensiu nė dienos. Vėliau maldavau ir visiškai pasidaviau vergijon. Kaip tik tada viskas pasikeitė. Ko gero, meilė yra didžiausia gyvenime kvailystė…

Laikrodininkas

apie medžius patiko.

Kodėl į sapnus ateini neįspėjus… Juk galėjau bent paruošti tavo pamėgtos arbatos. Ir pyragėlius su medumi taip pat. Žinojau, kad galėjai taip padaryt iš anksto, bet gulėjau ant lovos, o tu tyliai pravėrei duris ir atsisėdai ant atlošo viršugalvyje. Nežinau, kokia tai vieta. Tarsi viešbutis, kur žmonės svetainėje susirenka žiūrėti niekam neįdomių laidų. Žinojau, kad norėjai kažką pasakyti ir ieškojai tam dingsties. Tą dieną visi turėjo palikti viešbutį kambarinėms, bet tu visgi įėjai. Televizorius burbėjo apie kažkokius neramumus Azijoje. Iš kažin kur ant kilimo mėtėsi nuotraukos. Vienur aš mažas, kitur didesnis, o dar kitur nuotraukoje buvome kartu, nors to laiko jau nėra. Vengei pažiūrėti į akis, bet kažkurią akimirką žvilgsniai susitiko… Kodėl į sapnus ateini neįspėjus…

Laikrodininkas

Paskambinai ir paklausei, ar nevėluosiu. Neatsakiau iš karto. Žinojau, kad lauki. Taip buvo visada. Deja, vėluosiu ir šį kartą. Kaip ir anksčiau, kaip ir visada… Kaip ir visada mano vėlavimas neleidžia pasauliui tapti pripildytu ir visaverčiu. Jame visada kažko šiek tiek trūksta. Kad jis džiaugtųsi it laiminga mergaitė. Keista, bet jame netrūksta tik mano vėlavimo: pamatyti tave, reikiamu laiku pasakyti tinkamą žodį ar susiglausti kaktomis ir žiūrėti į keistai išsiklaipiusias akis. Būti taip bent kelias akimirkas. Ir kodėl gi taip…Kai paskambinai ir paklausei, ar nevėluosiu, šiek tiek susimąsčiau laikydamas telefoną prie ausies. Juk žinai, kad vėluosiu. Taip buvo visada. Šiandien net maldavau Dievo, kad švenčių dienomis bent vieną vienintelį kartą atsidurčiau šalia tavęs laiku. Kad nevėluočiau. Kad galėčiau įsitikinti, jog tu laiminga…

Laikrodininkas

Kažkoks kitoks šitą kartą Laikrodininkas. Šventės.. Pagalvojau, kad man niekada nepatiko posakis "geriau vėliau, negu niekada". Gal geriau niekada, negu per vėlai..
Bet vis tiek Jis unikalus:) Pasveikink su Naujaisiais Jį, Fungai. Ir tave su Naujaisiais

Ak tas visiškas nesisekimas. Sėdi žmogus, žiūrai krepšinį, tik bumt kažkas, namas sudrebėjo, stiklai pažiro, tartum koks teroristas kelnėse bambioškę būtų susprogdinęs. O galvoje mintis sukasi ar žiūrėti toliau, ar jau eit pasmalsaut koki nuostoliai. Kai aplink namus sudžiūvusių medelių pilna, vieną kartą gali atsitikti ir taip, kad jokie teroristai nebūtų reikalingi.
O vaizdas, vaizdelis..... tartum koks Kairys lėktuvo nesuvaldęs būtų ir nuolaužos nuo sienų lentų, nuo stiklų, nuo stogo dangos storai nusėję žemelę. Pasižiūrai, atsidūsti ir pėdini atgal prie televizoriaus. Čia jau nieko nepakeisi, o ten vis tik antroji religija...