Asha, su apkalbom susiduriam visi ir visada - tai tarsi savotiskas gyvenimo prieskonis tiesa kartokas O priezastis dazniausiai viena ir ta pati - pavydas. Pavydima demesio, pasisekimo, geresnio daikto. Norima tai sumenkinti - vadinasi sukuriama legenda kokiu nepadoriu ar neteisetu budu tai gauta. Teko but apkalbetai ir ne viena karta - tada tiesiog sukandi dantis ir sypsaisi, nes jei pulsi gintis ar teisintis pritaiko nuvalkiota lietuviu liaudies patarle "vagies kepure dega" - giniesi, vadinasi yra del ko, vadinasi krislas tiesos yra.
Na kartais pasitaiko kad apkalbos gimsta ir "sugedusio telefono" pagalba: kazkas kazka kazkur nugirdo, neprigirdejo, nuo saves pridejo ir uzsisuka karusele Cia jau suvis pykti neiseina - belieka priimt tik kaip anekdota ir pro asaras sypsotis...

Echa, aga, ir koks dar priekonis..
Manau, kad gandai ir pletkai tai tam tikras socialinių ryšių palaikymo būdas, "šiltų " santykių palaikymas su bendraminčiais..Sportas Nr1.Sakyčiau, kad aptarti žmogaus gyvenimo vingius, pasiekimus dar nebūtų pletkas, bet kai pateikiama sava versija ar nuogirda ir savo nuomone pagrįstas vertinimas- tai jau pletkas.Kaip ten bebuvę, pletkai ėda gyvenimą. Nors sakoma, kad pletkuose yra dalis tiesos,..bet ar taip yra kaip teigiama?Paprastai juk apkalba tada, kai esi "matomas" , galbūt tam kely, kuris pletkinykui nepasiekiamas ir yra pavydėtinas..Arba pats nori sužibėti kaip visažinis..prieš kitus..Tokie žmonės man primena šunis, kurie loja, bet traukinys visvien važiuoja..

"Teko but apkalbetai ir ne viena karta - tada tiesiog sukandi dantis ir sypsaisi, nes jei pulsi gintis ar teisintis pritaiko nuvalkiota lietuviu liaudies patarle "vagies kepure dega" - giniesi, vadinasi yra del ko, vadinasi krislas tiesos yra."
bet jei nesiginsi,- nebusi tvirta ir tuo paciu leisi sekanti karta vel sklisti "pletkams" ar kokiam nors kitam epitetui atitinkamciam sia tema. Bukime kuo esame ar norime buti. Nebijokime saves statyti ant pakylos ir tegu tie pletkai ir apkalbos visiskai mums nerupi. Galiausiai,-

Ar savo noru mes atejom sicia? Ne.
Kodel turesim vel iseiti? Nezinia.
Geriausia butu mums is viso neateiti
Ir nepalikt pedu siam asaru klane.
(Omaras Chajamas)

Manau, kad visai pravartu žinoti pletkų židinį..Eini žmogus, šypsaisi, galbūt tam, kuris tave negražiai apkalbėjo..Ir ranką paduodi..Ką duos žinojimas?..Man- tai nuoroda ,kaip elgtis šalia tokio žmogaus.Sutinku su tavimi-duoti pletkams atkirtį kartą ir visiems laikams...Sustatyti visus taškus ant i tiek sau, tiek jam..



Na, taip galime tik sakyti..Pletkai niekam nepraeina pro šalį ir palieka gilų pėdsaką, neretai išveda iš rikiuotės ir ilgesniam laikui..Sakyčiau, tai moralinis smurtas prieš asmenį .
Tik tokie žmonės, kurie pletkina, dažniausiai nesusimąsto apie daromą žalą, o kita vertus, kita grupė pletkintojų būtent to ir siekia-pakenkti..
Užtenka informacinėmis ryšių priemonėmis( galima ir liežuviu) paleisti gandą apie priekabiavimą..Viskas, žmogus plausis dėmę , kurios nebuvo, daug metų..
Pletkų yra įvairių įvairiausių- nuo asmens fizinių savybių, darbo pobūdžio iki moralės..ir t.t. Žiūrint, kurioj srity labiau galima ar tikslinga apkalbų objektą pažeisti..



Nuostabios filosofiškos Omaro CHajamo eilės..Kažkuo primena vieną Emersono posakį.."Ramiai, po šimto metų bus vienas ir tas pats..". Prisidėsiu prie "netiesos"ir aš, su nuoroda į tai, kad viskas sukasi ratu..Ar įmanoma, kad ir tokius pletkus, išginti ? tai amžinai egzistuojantis reiškinys..

Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,
Po vieną mes visi išeisim iš čionai
Paskui ateis kiti – ir vėl turės išeiti, -
Nė vienas šioj šaly nelieka amžinai.

Omaras Chajamas, Rumbajatai

Oj apkalbos...susiduriu nedzanai...bet kai isgirstu tai apsivoziu aukstielninka:D Buna, kad mane ir istekina..ir vaiku man prigimdo )) visi katutem ploja...kiti nosis suraukia, kad i vestuves nepakvieciau
Vyksta cirkai, karnavalai...kiek tie zmone sprisifantazuoja:)
A man dzin...as juk jadze..tai gyvent netrukdo:)
Tagul kalba kas ka nori...man juk del to dangus negriuna o jei netycia grius..paremsiu kokiu basliu...

Ui kiek aš apkalbėta, tai iš viso kartais pasijaučiu Holivudo žvaigžde. Nu ne visada išeina va taip nuleisti galvą ir nekreipti dėmesio. Kartais ir geriausiems draugams gali tiek prikalbėti, o kas svarbiausia, kad žmonės patiki. Gal mes taip sudėti, jei ima pavydas, jei nesugebi žmogų aplenkt savo sugebėjimu, protu ir t.t. tada imiesi kito žingsnio, paleidi apkalbas, nes pats tik taip sugebi bent kiek sustabdyti žmogaus populiarumą, kad Tavęs neaplenktų. Mano daug juoktasi, bet nemažai ir ašarų išlieta dėl visų tų apkalbų.

Paskaičiau kas čia ko prirašęs ir prisiminiau kaip mano močiutė apie tai sakydavo - "vaikeli, pavojingas ne tas, kuris tuos pletkus paleidžia ant svieto - jis tik kaip šuo - loja bet nesikandžioja. Pavojingas tas, kuris jais patikėjo, o po to dar vis drįsta tau teigti esąs tavo draugas". Vat čia aš gerai pamąsčiusi niekaip negaliu su ja nesutikt.